• Wide screen resolution
  • Narrow screen resolution
  • Increase font size
  • Decrease font size
  • Default font size
  • default color
  • red color
Takas per Rietavo miškų urėdiją Print Email

Apie Rietavo miškų urėdijoje eančius gamtos, istorijos, kultūros paminklus, anksčiau skelbtų ir autoriaus iš pirmų lūpų užrašytų žinių, versijų, samprotavimų apie dabartinėje urėdijos teritorijoje buvusius ir su jais susietus įvykius. Į šį rinkinį pakliuvo ne viskas, todėl Rietavo miškų urėdija bus nuoširdžiai dėkinga tiems, kas pasiūlys knygą papildyti aprašymais apie čia nepaminėtus, bet įamžinti vertus žmones, įvykius, gamtos, istorijos, kultūros paminklus.   Tekstai  – Eugenijaus Bunkos.
Tie, kurie moką skaityti miško knygą, gali pasakyti, kodėl tas ar anas medis užaugo vienoje ar kitoje vietoje, koks jo likimas, moka pažinti paukštį pagal sparnų šnaresį, lizdo didumą, žvėrį – iš pėdsakų, žmogų – pagal jo elgesį.

Tačiau miško knyga – ne vien augalai ir savais reikalais skubantys jo gyventojai. Medžiai iš žemės geria ne tik jos syvus, bet ir atmintį. Pridengia ją šaknimis ir saugo tiems, kurie moka skaityti iki galo.

Rietavo urėdijos miško knygoje apstu puslapių, kuriuos gali perskaityti tik vienas kitas žmogus. Išeis jie, puslapiai liks balti amžiams. Kodėl Judrėnų girininkijos miško gūdumoje jau pusantro šimto metų stovi Drungeliškės koplyčia? Iš kur Tverų girininkijos Lopaičių miške atsirado labai dolmeną primenanti akmenų krūva? Kas sukilėliams atsitiko dabartinėje Tenenių girininkijoje 1863 metais toje vietoje, kur stovi paminklinis akmuo? Ką mena Kaltinėnų girininkijos Girdiškės šventos Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia? Ar iš tikrųjų Bilionių piliakalnis Labardžių girininkijoje yra garsieji Pilėnai? Ką slepia Skroblės girininkijos Pauškių tyras?

Atsakymai į šiuos klausimus ar bent jų versijos glūdi ir knygoje, kurią bandysime skaityti palengva žingsniuodami Rietavo miškų urėdijos takais. Jais verta eiti dar ir todėl, kad jie veda ne tik per girią, ne tik per istoriją, bet ir į save… Nes kiekvienas žingsnis – tai ir savo santykių su tuo, kas užrašyta miško knygoje, pažinimas…

Eikime drauge…
Pirmiausia pažinkime, kad miškininkai – ne tik gamtos saugotojai. Jie turi prisiimti ir dalį atsakomybės už tuos žmones, kurie gyvena jų prižiūrimose teritorijose. Prieš keletą metų Rietavo urėdijoje dirbo daugiau kaip pusė tūkstančio žmonių, dabar liko tik šimtas. Tokia reorganizacija išgelbėjo valstybinę įmonę, tačiau į daug šeimų atnešė galvos sopulį dėl duonos kasdieninės. Plačiai skleisdama žinias apie jos valdose esančius gamtos, istorijos, kultūros paminklus, urėdija tikisi pagausinti lankytojų srautą. Jį pasitikti, pasiūlyti paslaugų ir gauti uždarbio gali tie, kas šiandien nežino, kokio darbo stvertis. Suteikti jiems sąlygas imtis verslo taip pat yra vienas iš Rietavo miškų urėdijos – valstybinės įmonės tikslų.  


Rietavo miškų urėdija

Rietavo miškų urėdijos 58 tūkstančiai hektarų miškų yra Rietavo savivaldybėje, dalyse Šilalės, Klaipėdos rajonų. Po nuosavybės atstatymo reformų urėdijoje liko 22,7 tūkstančio hektarų valstybinių miškų. 16 tūkstančių hektarų jau grąžinta savininkams, 19,9 tūkstančio hektarų tebėra privatizavimo fonde.

Klaipėdos pusėn važiuojantis keleivis tuo už Kryžkalnio atsiduria Rietavo miškų urėdijoje. Ji tęsiasi beveik iki pat Vėžaičių. Vilniaus – Klaipėdos automagistralė driekiasi per Kaltinėnų, Labardžių, Girėnų, Žadvainų, Skroblės, Judrėnų girininkijas. Šalia lieka Giliogirio, Tverų, Tenenių, Rietavo girininkijos. Devyniose urėdijos girininkijose beveik šešiasdešimt tūkstančių hektarų plotą užima miškai, kurių daugiausia – net 51 procentas teritorijos - yra Rietavo savivaldybėje. Klaipėdos rajono miškingumas – 35,2, Šilalės – tik 19,1 procento.

Medynų vidutinis amžius – 46 metai. 37 procentus sudaro jaunuolynai, pusamžių medynų yra 27, pribręstančių – 22, brandžių – 14 procentų. Urėdijos miškai mišrūs, daugumoje vietų šlapi. Čia geriausiai auga eglynai, sudarantys 59 procentus medynų. Beržynai užima 19, juodalksnynai – 10, drebulynai – 1,7, baltalksnynai – 1,6, ąžuolynai – 1 procentą. Tai – ūkiniai miškai, kuriuos išauginus, nukirtus ir pardavus medieną visos po mokesčių valstybei likusios lėšos panaudojamos miškams atkurti, ugdyti, tvarkyti, saugoti nuo gaisrų, ligų, kenkėjų ir žvėrių, neteisėtų kirtimų ir medienos vagysčių.

Rietavo urėdija nuo seno garsėja savo giriomis, miškininkystės kultūra. Tai, matyt, nuo 1820 metų jose šeimininkavusių kunigaikščių Oginskių palikimas. Bogdanas Oginskis 1878 metais Rietave surengė pirmąją Lietuvoje žemės ūkio parodą, kurioje net du paviljonai buvo skirti miškininkystei, o dalyvių ir svečių joje buvo nuo Sankt-Peterburgo iki Varšuvos. Iki šio laiko išliko Oginskių nutiesti keliai, statyti miškų prižiūrėtojų nameliai, net vienintelė Lietuvoje koplyčia su mišką nuo vagių saugoti turėjusiais šventaisiais.

Naujuoju Žemaičių plentu keliaujantieji iškart pastebi, kad jau yra Rietavo urėdijoje, nes beveik visą laiką kelias slepiasi medžių paunksnėje. Tik retsykiais jie nutolsta, lyg leisdami pasigrožėti Žemaitijos kalvomis, kurios, anot M.Valančiaus, prasideda Žemaičių Kalvarijos, baigiasi Girdiškės parapijoje prie Kryžkalnio. O senuoju Žemaičių plentu keliaujantieji ne tik gali aplankyti senus laikus menančias vietas, pasigrožėti įspūdingais vaizdais, bet ir atipūsti, užsikurti laužą Kelpšaičių parke, Labardžių, Paršežerio poilsiavietėse, pajusti Bilionių, Treigių, Kepaluškalnio, Medvėgalio, Šiūraičių piliakalnių didybę, su nuostaba žvelgti į Aukštąjį (Pauškės) tyrą. Neskubantieji būtinai turi aplankyti už dešimties kilometrų nuo Žemaičių plento esančius Tverus, tuoj už jų Varnių link stūksantį Rietavo miškininkų rekonstruotą Lopaičių piliakalnį bei spėjamą Žemaičių pagonių šventvietę su stebuklingu vadinamu šaltiniu ir tūkstantmečių pėdsakais.

Žemaičių plentas patrauklus keliauti dar ir todėl, kad visai šalia jo arba vos už kelių, per kelias minutes automobiliu nuriedamų kilometrų apstu gamtos, istorijos, kultūros paminklų, aukštumų, nuo kurių atsiveria niekur kitur Lietuvoje neregimi vaizdai. Kur benusuktum iš Žemaičių plento – iš Kaltinėnų Medvėgalio link, iš Laukuvos Varnių ar Tverų pusėn, nuo Kryžkalnio 44-ame plento kilometre Tverų link, nuo Juodainių Mėčių pusėn, prieš pat Rietavą Tverų link – visur kelias eina per kalvas, nuo kurių matosi tolumoje dunksančios girios. Jose – ne tik istorijos aidai, bet ir šiandienos miškininkų darbai, kurių pradžia, galima sakyti, yra vėlgi šalia senojo Žemaičių plento esančiame urėdijos medelyne. Jame, užimančiame 19,2 hektaro, vienu metu auginami apie 5 milijonai beveik 100 rūšių miško, dekoratyvinių sėjinukų bei sodinukų.

Urėdijoje kasmet vidutiniškai iškertama apie 80 tūkstančių kietmetrių medienos, o per tą patį laiką priauga apie 130 tūkstančių kietmetrių. Kad Žemaitijos girios nesunyktų, apibus Žemaičių plento miškininkai dirba savo darbą, kurį pamatyti galima bent trumpam pasukus iš kelio... 

Kaltinėnų girininkija

Girininkijoje, užimančioje 1500 ha plotą, didžiausias yra Rūtelių miškas (400 ha), mažesni - Pundžių, Juodgirio, Perkūniškės, Kiaukų, Tubinių miškai. Šila1ės pušyne įkurtas miško parkas. Kaltinėnų girininkija garsi ąžuolais. Apie tai byloja Dionizo Poškos Baubliai, Rūtelių miško ąžuolynas - šiandienos mokslininkų darbo laboratorija. Šiame miške yra ir trys iki 5 metrų storio paminkliniai ąžuolai.
Į girininkijos teritoriją, kurios miškai driekiasi per pusę Šilalės rajono, patenka da1is Varnių regioninio parko su garsiuoju Medvėgalio piliaka1niu, legendinio lakūno Stasio Girėno tėviškė, paminklas Lietuvos Prezidentui A.Stulginskiui, Dievyčio, Bilionių piliakalniai.


girdiskes_baznycia.jpgŠv. Mergelės Marijos Snieginės Girdiškės bažnyčia
1, D-6. Pasiekti geriausia iš Vilniaus – Klaipėdos automagistralės 101-ame kilometre nuo Klaipėdos pasukus į Bijotus. Gyvenvietės centre esančioje sankryžoje reikia pasukti į dešinę, pro D.Poškos muziejų. Išvažiavus iš Bijotų, netrukus pasirodo ir Girdiškės bažnyčios bokštai.

Girdiškės bažnyčia – vienintelė Lietuvoje, kurią pusiau juokais, pusiau rimtai galima vadinti miškininkų šventove. Mat jos šoniniai altoriai padaryti iš nužievintų medžių kamienų, kurių šakose pritaisyti šventieji.

Bažnyčios istorijos neįmanoma papasakoti nesusiejus jos su kitais to meto įvykiais, neprisiminus Stulgiuose klebonavusio kunigo Antano Skinderio-Kaributo. Todėl pažintį su Girdiškės bažnyčia verta pradėti nuo Stulgių, kurių bažnyčios bokštas matosi kairėje beveik nuo tos pačios vietos, kurioje iš automagistralės reikia sukti į Girdiškę.  

Iš tikrųjų mįslė, kodėl tokiuose mažuose kaimeliuose, kurie dvidešimtojo amžiaus pradžioje buvo dar menkesni, statytos grandiozinės bažnyčios.

Antanas Skinderis kildino save iš kunigaikščio Gedimino giminės, todėl prie savos pridėdavo dar ir Kaributo pavardę.

Dabar jau sunku beatsekti, kieno idėja buvo ją pavadinti šv. Mergelės Marijos Snieginės vardu. Telšių vyskupijos kurijoje paaiškino, kad teisė suteikti vardą bažnyčiai priklauso jos statytojams – parapijiečiams.

Šv. Mergelės Marijos Snieginės vardu Lietuvoje pavadinta tik viena – Girdiškės bažnyčia. Upynos klebonas Kęstutis Vainorius pasakojo, kad pirmoji tokiu vardu pavadinta pastatyta Romoje 352 – 356 metais ir dabar yra viena iš trijų seniausių krikščionių bažnyčių pasaulyje. Ją statė bevaikis senatorius Jonas toje vietoje, kurioje rugpjūčio 5 dieną buvo iškritęs sniegas. Pasak legendos, tai padaryti jam sapne prisakęs Dievas, o leidimą davęs popiežius.

Girdiškės bažnyčia unikali ne tik savo pavadinimu. Internetiniame Šilalės savivaldybės puslapyje parašyta, jog Girdiškės bažnyčia garsėja ąžuoliniais altoriais. Galima suprasti, kad jie padaryti iš ąžuolo. Iš tikrųjų tai vienintelė šventa vieta Lietuvoje, o gal ir daug platesnėje erdvėje, kurioje šventieji „karstosi“ medžių šakose.

Dabar, anot šilališkių, Girdiškės bažnyčia – viena iš labiausiai turistų lankoma vieta visame Šilalės rajone...

A.Jurgučio sodyba
5, C-4. Sodyba stovi prie kelio iš Vilniaus – Klaipėdos automagistralės į Šilalę, prieš Balsių gyvenvietę, Vabolės kaime. Į Šilalę važiuojant ji yra dešinėje kelio pusėje, reikia tik nepražiopsoti jon vedančios ūksmingos liepų alėjos.

Įdomu tai, kad šilališkiai ilgai, labai ilgai didžiavosi, jog namas Vabolės kaime yra Lietuvos banko įkūrėjo, „lito tėvu“ vadinto Vlado Jurgučio palikimas.

Dar 1996 metais, pėsčias keliaudamas per Žemaitiją, tokį tvirtinimą girdėjau iš šalia gyvenusios, tada aštuoniasdešimt trečius metus ėjusios Bronės Martinavičienės. Ji sakė prisimenanti, kaip, regis, Panevėžyje samdyti statybininkai surentė neįtikėtino grožio namą, šalia pastatė dar vieną – prižiūrėtojo namelį. Prisimena ir kaip vasaroti čia atvažiuodavo bankininkas su žmona ir dviem dukrelėm. Anot B.Martinavičienės, sodyboje buvęs ir tvenkinys, kuriame plaukioji gulbės, augo šeimininko rankomis sodintos tujos.

Apie tai, kad namas priklausė „lito tėvui“, tada tvirtino ir garsiausia Šilalės rajono kraštotyrininkė Aldona Gedvilienė, ir per karą bei po jo gretimame Tūbinės kaime mokytojavęs Antanas Poška, ir tuometinė Šilalės rajono merė Zita Lazdauskienė. 

Tokie pareiškimai kvepėjo sensacija, nes „lito tėvas“ Vladas Jurgutis buvo dvasininkas, negalėjo turėti žmonos. Na, nebent meilužę, su kuria slėpdavosi Vabolės miškuose.

Bet pasirodė, jog šilališkių pareiškimai grįsti ne faktais, o labiau noru pasididžiuoti garsia pavarde. Iš tikrųjų, Vabolės kaime sodybą pasistatė ir čia vasaras praleisdavo ne Lietuvos banko įkūrėjas, „lito tėvas“ Vladas Jurgutis, o iš čia kilęs Lietuvos banko Panevėžio skyriaus valdytojas Aleksandras Jurgutis. Jie buvo tik bendrapavardžiai, net ne giminės. Vladas Jurgutis gimė Palangoje, ten ir palaidotas 1966 metais.

O sodyba tebestovi iki šiol. Iš tvenkinio liko tik prižėlusi kūdra, liepų alėja primena neprižiūrimą kaimo keliuką, bankininko sodintas tujas nupjovė kolūkiečiai. Šiek tiek panašesnis į gyvenamą būstą atrodo buvęs prižiūrėtojo namelis. O Jurgučių namas, tiksliau, kas iš jo liko, paskelbtas architektūros paveldo objektu. Buvusį jo grožį primena kelios likusios tekinto medžio kolonos, ornamentais dabintos pastogės, dar viena kita laiko ir kolūkio laikais čia gyvenusių žmonių pagailėta detalė.

Regis, namas jau pasmerktas, nes naujieji šeimininkai neturi lėšų jį ne tik restauruoti, bet ir konservuoti iki geresnių laikų. Namo būklė tokia, kad kiekvienas jį aplankęs, pasigrožėjęs tuo, kas liko, padūsavęs dėl to, kas yra, gali būti paskutinis, matęs bankininko Aleksandro Jurgučio namą stovintį…  

sietuva_brendant.jpgSietuvos (Lietuvos) upelis
14, B-5. Upelis jungia Paršežerį su Luksto ežeru, prie kurio baigiasi Rietavo miškų urėdijos teritorija.
Kūlgrinda

15, B-5. Iš Laukuvos reikia važiuoti į Varnius vakarų pusėje nuo Paršežerio esančiu žvyrkeliu. Kūlgrindą geriausia pasiekti iš Vaitkaičių kaimo, tačiau be palydovo iš Varnių regioninio parko jos ieškoti pavojinga.

Devyniasdešimt šeštųjų vasaros pabaigoje kulniavau per Lietuvą nuo Latvijos sienos iki Nemuno. Tiesiai iš šiaurės į pietus, žemėlapyje ieškodamas ta kryptimi vedančių miško, lauko keliukų, o kartais išeidamas ir į platesnius. 

Varnius pasiekęs traukiau Laukuvos link. Tą dieną kelionės draugu buvo tuometinis Žemaitijos nacionalinio parko direktorius, dabar Aplinkos ministerijos miškų ir saugomų teritorijų departamento direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Bezaras. Mat kažkada sklandė idėja Žemaitijos nacionalinį parką kurti būtent čia, tad jam magėjo savo akimis iš arčiau pamatyti, kuo šis kraštas turtingas.

sietuva_purvyne.jpgVaitkaičių kaimo pakelės sodyboje pusamžiai jos šeimininkai rankomis skėsčiojo, lyg ir atsiprašinėjo, kad nieko įdomaus negali papasakoti ir pasiūlė kompensaciją: aplankyti čia pat už miškelio pasislėpusią sodybą ir jos šeimininką Petrą Varmauską.
- Ans čia gimęs, čia augęs, jau dešimtą dešimtmetį įkabinęs,- aiškino žmonės. Tada Petrui Varmauskui jau ėjo devyniasdešimt antrieji. O pats didžiausias jo rūpestis buvo atgauti medžioklinį šautuvą. Sakė, medžiojąs nuo trisdešimt ketvirtųjų, rodė ir anų laikų medžiotojo bilietą bei didžiai piktinosi, kad iš Šilalės atvažiavę policininkai paėmė jo dvivamzdį ir išsivežė sakydami, jog atiduos, kai tik Petras gaus gydytojų pažymą, jog yra sveikas. 

Kol su Petru apie gyvenimą šnekėjomės, Vidmantas įnirtingai žemėlapį nagrinėjo ir vis senuko klausinėjo, kaip ana lanka, anas miškas vadinasi. Klausė ir apie netoli tekantį upelį, nors smulkiame rusų kariniame žemėlapyje aiškiai buvo parašyta „Sietuva“. Bet kai Petras atsiliepė, abu ausis pastatėm.
- Ką jie žino,- peikė jis žemėlapio autorius ir tikino, kad sietuva vietiniai vadino tik tą vietą, kur per upelį ratais pervažiuodavo ar pėsti pereidavo. O iš tikrųjų, anot Petro, upelis nuo senų senovės vadinasi Lietuva. Tokį pavadinimą jis matęs ir knygoje dar tada, kai mokėsi pradžios mokyklos antrame skyriuje.

Nuo to laiko jau daugiau kaip aštuoniasdešimt metų buvo praėję, tad nieko nuostabaus, jeigu senukas ne taip prisiminė.

Po kelionės vis dėlto susiradau Petro Varnausko minėtą „Mūsų dirvą“ – Kaune, Saliamono Banaičio spaustuvėje 1917 metais spausdintą, M.Vasiliausko ir J.Matulevičiaus „sutaisytą“ skaitymo knygą liaudies mokyklos tretiems metams. Skyriuje apie ežerus juodu ant balto dūnininkų tarme parašyta, jog upė Lituva vienija Lukšto ir Paršo ežerus. 

Su tokia naujiena skuodžiau pas istoriką, profesorių Alfredą Bumblauską. O tas pakaušį krapštė:
- Pats esu iš Telšių, vos keliasdešimt kilometrų nuo tos vietos, tačiau Lituvos pavadinimą girdžiu pirmą kartą...

Griebė telefoną ir skambino kitam profesoriui Edvardui Gudavičiui. Bet ką ten telefonu išsiaiškinsi. Abu sutarė tik tiek, kad toks pavadinimas gali būti. Jis, ko gero, kilęs iš kaimyninės valstybės pavadinimo...

Tuo tada viskas ir baigėsi. Bet kai Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas, Žemaičių „Alkos“ muziejaus direktorius Stasys Kasparavičius paskelbė, jog netoli upelio rado Vykinto miestą, apsiginti nuo kryžiuočių sukurtą visą pilių ir susisiekimo su jomis sistemą, traukiau iš aplanko „Mūsų dirvos“ puslapio kopiją ir kišau panosėn Žemaičių akademijos nariui, istorijos mokslų daktarui Vaciui Vaivadai. 

Anot jo, vargu ar upelis galėjo vadintis Sietuva, nes žemaičiams tas žodis nebūdingas. Viena iš versijų, jog XIII amžiaus pabaigoje – XIV amžiaus pradžioje upeliui pavadinimas prigijo nuo žemaičiams į talką atėjusios lietuvių įgulos. Tais laikais, kaip sakė istorikas, Kelmės – Kražių – Varnių trikampis buvo tankiausiai apgyvendinta vieta dabartinės Lietuvos teritorijoje, tad ir įgula turėjo čia kurtis. 

Bet žemes suvienyti siekęs Mindaugas patraukė į karą su žemaičiais, kurie, norėdami lietuviams atsispirti, sudarė sąjungą su Livonijos ordinu ir Volyne. Nors Mindaugas ordiną sugebėjo patraukti savo pusėn, tačiau žemaičiai apsigynė ir nuo pagausėjusių priešų. 1248 – 1253 metais nuo Lituvos upelio krantų plačiai sklido garsas apie žemaičių kunigaikštį Vykintą, o 1254 – 1255 jau dominavo Algminas. Matyt, kaip sakė V.Vaivada, žemaičių ir lietuvių mūšyje, kuris vyko kažkur netoli Lukšto ir Paršo ežerų ir kuriame buvo sužeistas Mindaugas, Vykintas žuvo. 

Oficialiai istorikai iki šiol dar nekomentavo Lietuvos upelio pavadinimo atsiradimo. Bet, matyt, jau bręsta laikas tai padaryti, nes Rietavo urėdijos teritorijoje esančios Tverų – Laukuvos – Varnių trikampio dalies miškai ir kloniai sėte prisėti mįslių.

Viena iš jų – kūlgrinda per tą patį Lietuvos upelį ir jį supančias pelkes. Kol kas tik užfiksuota, kad tokia yra. Petras Varmauskas pasakojo, jog ja vietiniai gyventojai naudojosi nuo neatmenamų laikų. Gali būti, kad ji kaip brasta buvo pažymėta ir rusiškuose kariniuose žemėlapiuose. P.Varmauskas sakė, kad per ją keturiasdešimt ketvirtųjų rudenį bandė persikelti tankas, tačiau įstrigo pelkėje. Kareiviai išardė Petro kaimyno daržinę, paklojo jos rąstus po vikšrais ir šiaip taip išsikrapštė. Tačiau jų kelias buvo neilgas: vos už kelių šimtų metrų tankas nugrimzdo į raistą amžiams.

Panašių legendų apie paskendusius tankus, lėktuvus girdėti daugelio pelkėtų ežerų pakrantėse, tad P.Varmausko žodžiais galima tikėti, galima netikėti. Kol kas aišku viena: kūlgrinda per Lietuvos upelį tikrai yra ir vargu ar ji statyta iš dyko buvimo. Matyt, ji tarnavo kaip viena iš žemaičių gynybos nuo užpuolikų komplekso dalių. Šalia rąstų ir akmenų pylimo po vandeniu tikriausia galą gavo ne vienas svetimšalis kareivis.

Ir dabar prie kūlgrindos nepatartina artintis jos nepažįstančiam keleiviui. Tačiau vis dėlto norintiems savo kojomis apčiuopti šimtmečius skaičiuojantį žemaičių palikimą, geriausia Varnių regioniniame parke susirasti jo direktoriaus pavaduotoją Kazimierą Praerą. Kol kas jis geriausiai žino šias vietas, gali ne tik pervesti per kūlgrindą, bet ir parodyti kitus senovės žemaičių takus.  

dionizo_poskos_baubliai.jpgD.Poškos baubliai
2, D-6. Iš Vilniaus – Klaipėdos automagistralės reikia sukti į Bijotus. Čia kelią iki baublių parodys stilizuotas kelio ženklas.
D.Poškos kapas
4, C-5. Įvažiavus į prie senojo Žemaičių plento stovinčius Kaltinėnus, sankryžoje miestelyje reikia sukti kairėn, dešinėje palikus naujosios bažnyčios mūrą. Kapinės yra už miestelio, jos turi kelis vartus. Reikia įeiti per tuos, kurie yra prie medinės koplyčios. D.Poškos kapas su iš akmens tašytu obelisko formos paminklu yra šalia jos.

Žemaičiai pasakoja, kad senovėje dabartinėje Rietavo miškų urėdijoje apie Šilalę augo tokie ąžuolai, jog jų šakomis buvo galima nukeliauti iki pat Skaudvilės. Toje girioje vienas medis buvo toks storas, senas ir drevėtas, jog į jį įsisukęs vėjas paklysdavo ir, nerasdamas kelio išeiti, pradėdavo baubti. Todėl ąžuolą ir imta vadinti Baubliu.  

1811 metų pavasarį medis nebesužaliavo, po jo šaknimis urvų labirintą išsirausė lapės. Jas išrūkyti norėdami piemenys uždegė laužus. Lapės išsibėgiojo, bet išdegė ir išpūzrėjęs ąžuolo kamieno vidus. Vėjams siaučiant medis buvo lyg galingas trimitas, kurio skleidžiamas garsas skambėjo toli apylinkėse. Jį išgirdęs už pusantro kilometro gyvenęs Dionyzas Poška samdė baudžiauninkus, kad šie medį nukirstų ir parridentų į Bijotus. Pasakojama, kad pats Poška vežimėlyje visą kelią nuriedėjo kartu su vyrais, jų energiją kurstydamas degtinėle.  

Bijotuose Dionyzas Poška suskaičiavo, jog ąžuolo būta apie tūkstančio metų senumo. 12,5 metro apimties. 3,8 kvadratinio metro vidaus ploto kamiene jis iškirto du langelius, duris, stogą apdengė šiaudais ir įkūrė ne tik vietą poilsiui, bet ir pirmąjį Žemaitijoje kraštotyros muziejų. 
„Lietuvių enciklopedija“ sako, kad tuščiavidurius ąžuolų kamienus garbino žemaičiai pagonys, ši tradicija nepražuvo ir krikščionybės laikais. Išpuvusios ertmės buvo naudojamos kaip koplytėlės, kuriose įkurdindavo šventuosius. O Dionyzas Poška sudėjo įvairiose Žemaitijos vietose rastus senovinius daiktus, pakabino garsių Lietuvoje žmonių portretų.
Apie pirmąjį kraštotyros muziejų Žemaitijoje rašiusi D.Mukienė primena D.Poškos įrėžtus užrašus Baublyje.
„Barzdžiuose kaip užgimiau, jau tūkstantis metų, 
parnešts iš ąžuolyno, čion esmi padėtu.
Tikras vardas mano buvo baublys, Dievui garbints buvau,
Nuteriojus tėvynę, suvytau, sudžiūvau.
Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos,
O dabar manyj gyvena Dionyzas Poška ."
O Baublio duryse D.Poška užrašė:
„Man su Matuzaliu lygiai amžiaus. 
Bet Matuzalį per metus kandys suėdė. 
O aš gyvensiu dar šimtą metų,
Jei dar palikuonys bus atidūs,
Jei pro stogą nemerks lietus." 

poskos_baubliai.jpgDar D.Mukienė primena, kaip D.Poška prisipažino kūręs Baublyje: "...užidegus pypkę, atsisėdus lipkėj, susikeitus kojas, rašant nedūmojant gražias pasakėles, mįsles ir daineles".

D.Poška baublius paliko S.Stanevičiui, nuo 1848 metų juos prižiūrėjo Pliateris, nuo 1924 – ųjų – Tauragės mokytojų seminarija. Nors 1930 metais buvo pastatytos laikinos pašiūrės, tačiau muziejus gerokai sunyko. Atkurtas 1947 metais, vėliau – konservuotas ir perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui. 1971 metais du dideli ir du maži baubliai apsaugoti stikliniais gaubtais.

1830 metais miręs Dionyzas Poška palaidotas Kaltinėnų kapinėse. 1843 metais ant jo kapo pastatytas tašyto akmens obeliskas. Regis, į jį nusižiūrėjus, pastatytas ir naujosios Kaltinėnų bažnyčios bokštas, nes nuo D.Poškos kapo ir obeliskas, ir bokštas atrodo lyg broliai dvyniai. 

Vakarinėje paminklo pusėje nesunkiai įskaitomi žodžiai: „Žinok ateywy jog ti kapai ira Žemaycze mokita ir garbinga wira kurs kalba Tiewu sawa isztaysity troszka O patsay wadynosi Dyonizu Poszka Metuse 1830 smertis usztyka Bet uždyrpta pasauley szlowy jo palyka“. Rytinėje pusėje lenkiškai iškalta „Pzezwdzie crnosc Dyonizemu Paszkiewiczowi u.r. 1775 a um. w r. 1830 i Urszuli z Sosnowskich mat zonce Jozafat Paszkiewicz r. 1843 wystawil.“.  

antininku_azuolas.jpegAntininkų ąžuolas
28, D-6. Žemaičių plento kryžkelėje sukame ne į Bijotus, o į priešingą pusę – Kražių link. Už puskilometrio dešinėje kelio pusėje prasideda miškelis, kurio šiaurės vakarų pakraštyje stovi ąžuolas. Kaip orientyras yra prieš jį melioruotame lauke stovintis kitas vienišas ąžuolas.

Tarybiniais laikais sudarytame Lietuvos TSR gamtos paminklų sąraše juodu ant balto užrašyta, kad Poškos apylinkėje, Antininkų kaime augantis ąžuolas priklauso Košių kolūkiui. Kad jau taip, brigadininkas sumanė ąžuolą nupjauti. Matyt, tam darbui paskirti vyrai vis dėlto nedrįso medžio versti. O brigadininkui aiškino, kad nerado daugiau kaip dviejų metrų ilgio pjūklo. Mat tokio reikėjo, norint nupjauti pusseptinto metro apimties ąžuolą. 

Pragmatiko akimis žiūrint, beveik dešimt kubinių metrų medienos liko augti. O buvęs Košių pradinės mokyklos mokytojas Edvardas Jasinskas ąžuolą vadino ne tik gamtos paminklu, bet ir tautos istorijos dalele. Tai jis savo rašiniais rajono spaudoje priminė, kad prie Antininkų ąžuolo rinkdavosi 1863 metų sukilėliai, kad jis yra pirmajame Lietuvos senolių ąžuolų dešimtuke, kad jis yra gyva ant Ančios kranto auganti atmintis.

Mokytojui su bendraminčiais ąžuolą pavyko išsaugoti, tačiau audros jo nepagailėjo. Stiprus vėjas išplėšė iš kamieno vieną šaką, kurios vietoje atsirado drevė. Ji kasmet didėjo, kol iki pat žemės išpuvo medžio kamienas. Jame dabar telpa keli vyrai.

antininku_azuolo_dreve.jpegAntininkų ąžuolas išsiskiria savo dydžiu nuo greta augančių ąžuolų, skroblų, liepų. Netoli auga įspūdingai atrodanti septynkamienė liepa. Kaimo gyventojai pasakoja, kad pro Antininkus ėjęs kryžiuočių kelias į Lietuvą, o švedų kariai ant šio medžio kabino savo kalavijus. Kalbama, kad po šalia ąžuolo augančiomis liepomis buvo laidojami žuvę kariai. Ši vieta buvo svarbi ir mūsų protėviams. Tai liudija esantys senkapiai – „švedkapiais“ vadinami. Kasinėjimų metu juose buvo rasta ietigalių, kirvukų, puodų šukių ir kitų daiktų. Todėl tikrai nesuklysime teigdami, kad ir po Antininkų ąžuolu senovėje kūrenosi šventa ugnis...

Kamieno apimtis: 570 cm
Medžio aukštis: 25 m
Lajos aukštis: 18 m
Svorio centras: Asimetriška laja
Turi 1 kamieną.
Auga toliau nuo kitų medžių.
Augimo vietos paviršius yra nepralaidus.

Medis viršijo gamtinę brandą ir yra stagnacijos fazėje.
Lapuotumas yra 60% - 90%.
Atžalos auga iš kamieno ir kamieninių šakų.
Yra ertmių kamiene.
Yra paviršiaus pažeidimų kamiene ir lajoje.
Yra plyšių kamiene.



Medvėgalio piliakalnis
61, C-5. Ten, kur iš Kaltinėnų miestelio kelias pro kapines vėl įsilieja į Žemaičių plentą, dešinėn kitas kelias suka Varnių link. Prieš pat Medvėgalį pašokinėjęs per kalveles, jis ir atves piliakalnio papėdėn.

medvegalio_piliakalnis.jpg

Profesorius L.Kšivickis, "Žemaičių senovės" knygoje rašo: "Žemaičių kalnas Medvėgalis yra didžiausias piliakalnis, kokį iki šiol esu kur nors matęs. Ši tvirtuma savo didumu ir taisyklingumu lankytojui daro didelį įspūdį. Negali užgniaužti nujautimo, kad esi atsidūręs plote, kur kadaise yra dangų rėmę kurios nors garsios giminės pilies kuorai. Medvėgalis yra buvęs ne tik tvirtuma, bet ir platesnio gyvenimo židinys. Kad Medvėgalio piliakalnis stovėtų kur Vokiečiuose ar Šveicaruose, tai jį lankytų minios keliauninkų ir jis būtų taip garsus, kaip garsi yra senoji Karnako šventovė arba Stonehengė... O dabar apie jį mažai kas ir težino. Lietuva turėjo savus pradus, savarankiškos originalios kultūros pradus, bet, deja, jai nebuvo lemta išaugti į tvirtą milžiną - ji buvo užslopinta jau XIV, o gal ir XIII amžiuje, nes greta jos prigijo kitokia civilizacija, iš kitokio kelmo išaugusi ir persisunkusi krikščionybės bei feodalizmo dvasia".

Iš 28 Šilalės rajone valstybės saugomų archeologijos paminklų – piliakalnių, Medvėgalis yra pats garsiausias, labiausiai apipintas legendomis ir padavimais, dažniausia minimas kronikose. Jeigu vis dėlto paaiškėtų, kad, kaip tvirtina S.Kasparavičius, Bilionių piliakalnis yra garsieji Pilėnai, Medvėgalis gal ir užleistų jam vietą svarbiausiųjų rajono piliakalnių sąrašo pradžioje, bet būtent Medvėgalio „didybė ir paslaptybė“ rašytoją A.Vienuolį 1956 metais paskatino parašyti „Medvėgalio pilies“ legendą, kurioje pasakojama apie 1329 metais čekų karaliaus Jono daugiatūkstantinės kariuomenės sunaikintą pilį, nužudytus gynėjus ir jų vadą Žilviną. Žilvino mylimoji Audronė pasižadėjo tarnauti dievams, šventąją ugnį kurstė Palangos pajūryje, o jūroje gyveno Žilvino dvasia.
Legendoje pasakojama, kad 1348 metais kryžiuočiai vėl puolė Žemaitiją, apsupo atstatytą Medvėgalį ir būtų jį sunaikinę, tačiau Žilvino dvasia Audronei pasakė, kaip pergudrauti priešus. Žemaičiai iš kitų pilių į kryžiuočių stovyklą paleido meškos kailiu apsiaustą žirgą. Šis baisiausiai išgąsdino ir žmones, ir arklius. Pasinaudoję sumaištimi, žemaičiai ir iš pilies, ir iš sausumos puolė ir sunaikino kryžiuočius.

Kitos legendos pasakoja apie pirmą kartą 1316 metais istoriniuose šaltiniuose paminėto Medvėgalio vardo kilmę. Vienoje sakoma, jog pilies požemiuose buvo užmūrytas žemaičių draugo kunigaikščio Danilos karvedys Medvedis su kariais už tai, kad bandė pagrobti vaidilutę Dainorą. Kita legenda byloja apie dvi mergaites, kurios pasakė „Mudvi galim“ ir per kūlgrindą, per kryžiuočių apsupties žiedą sugebėjo išeiti iš Medvėgalio ir pakviesti pagalbos. 
Iš viso kronikose minima, kad Medvėgalis buvo puolamas bent 20 kartų. 1316 metais, anot kronikininkų, castrum Medewagilin kryžiuočiai nesiryžo pulti. O 1329 metais jungtinė ordino ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio kariuomenė gyrėsi, kad po atkaklių mūšių įveikė 6000 pilies gynėjų ir juos apkrikštijo. Gynėjų skaičius, žinoma, padidintas pergalei pagražinti, o žemaičiai greitai grįžo prie senojo tikėjimo.  

Medvėgalis – aukščiausia vieta Žemaitijoje, iškilusi 234 metrus virš jūros lygio. Sakoma, kad nuo jo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, net už 30 kilometrų esanti Šatrija. Profesoriaus Č.Kudabos šio krašto kalvų karaliumi vadintas Medvėgalis buvo svarbiausias Žemaitiją nuo antpuolių gynęs piliakalnis, o dabar yra archeologinio komplekso dalis, kurį be Medvėgalio dar sudaro Pilies, Piliorių, Alkos, Ąžuolų, Sumonių kalvos ir šiaurės rytuose esanti kūlgrinda.  


Pagrybės piliakalnis
63, C-5. Iš Kaltinėnų reikia išvažiuoti pietvakarių keliu, kirsti Žemaičių plentą. Pagrybės piliakalnis stovi kairėje kelio pusėje, ant Akmenos upės skardžio, už trijų kilometrų nuo Kaltinėnų.


Tvarkant 1980–1982 m. tyrinėtą Pagrybės kapinyną, su metalo detektoriumi aptikti keli V-VI amžiaus archeologiniai dirbiniai iš suardytų kapų. Šiaurinėje kapinyno dalyje rastas Vokietijos (Šventosios Romos imperijos) Alberštato vyskupijos Kristijono II 1616 metų grašis – pirmas tokių metų grašio radinys Lietuvoje.

Pagrybės, dar Skuburkalniu vadinamo piliakalnio į Akmenos upės slėnį besileidžiantys rytinis ir šiaurinis šlaitai yra 16 – 20, pietinis ir vakarinis – 8 – 9 metrų aukščio, o aikštelė viršuje – beveik apskrita, apie 20 metrų skersmens. 

Nors prie piliakalnio yra oficialus ženklas, jog ši vieta vadinama Pagrybės – Skuburkalnio piliakalniu, tačiau iš čia kilusi, dabar Rietavo miškų urėdijoje miško apsaugos ir želdinimo inžiniere dirbanti Danutė Norkevičienė tikina, jog yra šiek tiek kitaip. Šalia Pagrybės, Trakų kaime gyvenusi jos močiutė Stanislava Kinderienė ne kartą yra sakiusi, jog šis piliakalnis vadinamas Skuburkalniu, o Pagrybės yra prie to paties kelio, tik šiek tiek tolėliau nuo Kaltinėnų.  

Legendose irgi minimas Skuburkalnis. Pasakojama, kad ant jo gyvulius ganę piemenys radę urvą ir į jį įmetę vieno draugo kepurę. Tas verkdamas lindo jos ieškoti ir prišliaužė geležines duris. Jas atidaręs, sutikęs gražią karalaitę, kuri grąžino jam pilną aukso pripiltą kepurę. 

Tokio turto pavydėdamas kitas piemuo įmetė savo kepurę ir taip pat lindo jos pasiimti, tačiau rytojaus dieną žmonės jį rado be galvos išmestą.

Kitas padavimas byloja apie žmogaus regėtą moteriškę baltais rūbais, nuo kalno sklindančią muziką, žvangėjimą. Praeivis pažadino kaimynus, visi lėkė pažiūrėti, kas ant kalno dedasi. Bet netikėtai prasivėrė žemė ir viskas dingo.  

Pilių piliakalnis (Kepaluškalnis)
65, C-5. Iš Kaltinėnų centro reikia važiuoti į vakarus, pro miestelio kapines. Pilių piliakalnis (Kepaluškalnis) stovi prie pat kelio, jo nepastebėti gali tik tas, kas nenori nieko matyti.

Pilėmis, Pilalėmis, Pilimis vadinamų kalvų Vakarų Lietuvoje apstu. Tokie pavadinimai yra lyg patvirtinimai, kad kadaise čia buvo įtvirtinimai, pilys, kuriose apylinkių gyventojai slėpėsi ir gynėsi nuo užpuolikų. 

Su pilių vardą turinčiais piliakalniais gali rungtis nebent švedkalniai. Tokių pavadinimų ir legendų apie švedų paslėptus lobius irgi gausu. Pilių piliakalnis (Kepaluškalnis) yra į šiaurės vakarus nuo Kaltinėnų miestelio, prie jo riboženklio.

Šioje vietoje reljefas ypač banguotas, dideli aukščio skirtumai. Manant, kad kiekviena aukštuma senovėje buvo patogi vieta gynybai ir, reikalui esant, tam naudojama, Pilių piliakalnio (Kepaluškalnio) apylinkės turėtų prisiminti daug kryžių žygių į Žemaitiją įvykių. 

Pilių piliakalnis (Kepaluškalnis), be abejonės, saugo prisiminimus apie Žemaitijos gynėjus. Jo šiaurinis šlaitas baigiasi priešpiliu. Iš jo lauko pusės iškastas 5 metrų pločio, 2 metrų gylio dauboje besibaigiantis griovys, už kurio supiltas 25 metrų ilgio pylimas. Jame yra dar vienas griovys, o tarp jų – irgi pylimas. 

Pilių piliakalnio (Kepaluškalnio) prieigos buvo ardomos arimais, čia rasta akmeninių sviedinių, pentinų, kitų radinių.

Ant Pilių piliakalnio (Kepaluškalnio) dabar įrengta aikštelė vaikams žaisti, pramoginiai įrenginiai, iš akmenų sumūryti aukuras, stovai vėliavoms. Kalno viršūnė yra pasilinksminimų, įvairių renginių vieta, iki jos veda asfaltuotas keliukas. Ši vieta aktyviai naudojama. Gerai dar, kad ne taip, kaip šalia kelio į Gedminiškes buvęs piliakalnis. Dabar jo nė pėdsako neliko: jis žvyru sugulė statybose.  

rubaiciu_piliakalnis.jpgRubaičių piliakalnis
66, C-4. Apie trys kilometrai nuo Vilniaus – Klaipėdos automagistralės važiuojant Šilalės link nuo Laukuvos, yra Rubaičių kaimas. Jo vakariniame pakraštyje teka Čyžupis, prie kurio ir stovi Rubaičių piliakalnis.


Rubaičių piliakalnis irgi apipintas švediškomis legendomis. Netgi sakoma, kad visą pilę švedai supylę ir slėpęsi jos požemiuose. Dieną jie išlįsdavo plėšti apylinkių, o naktimis lėbaudavo. Supykę žmonės nutarė atsikratyti neprašytų svečių. Prie urvų į požemius sukrovė didelius laužus ir dūmais uždusino atėjūnus. Po to, švedus po žeme palikę, urvus užgriovė.

Įdomu tai, kad lygiai tokią pat legendą pasakoja visai kitame pasaulio pakraštyje – Amerikos žemyne – gyvenusios indėnų genties palikuonys. Tik, anot jų, požemio urvuose gyveno žmones jiems tarnauti vertę milžinai. Indėnai, pasak legendos, sunešė daug malkų, perspėjo milžinus, kad šie pasiduotų geruoju, o kai anie atsisakė taip daryti, malkas uždegė ir dūmuose paskandino jų gyvybes.


Paminklinis akmuo 1863 m sukilėliams
44, D-3. Be žemėlapio išsiversti bus sunku, nebent kelią parodytų vietiniai gyventojai. Iš Tenenių reikia sukti į rytus iki Jomantų, nuo jų – vėl į rytus iki Lileikėnų miško, nuo kurio pakraščio iki paminklinio akmens apie kilometrą reikia traukti pėstute.

Geriausiai ir plačiausiai apie įsimintiną įvykį Tenenių girininkijos Lileikėnų miške „Šilalės krašto“ straipsnių rinkinyje pasakoja Zenonas Vasiliauskas. Anot jo, „Sukilimo pradžioje, kai Z.Sierakauskas jungė sukilėlių būrius į vieną rinktinę, Žemaitijos būriams buvo liepta rūpintis Jūros ekspedicijos išsilaipinimo Lietuvoje sėkme bei ginklų atgabenimu per Prūsijos sieną. Šią užduotį gerai atliko Boleslovo Dluskio ( slapyvardis – Jablonovskis) vadovaujamas sukilėlių būrys, kuris nuolat didėjo, nes prie jo prisijungdavo vis nauji sukilėlių būriai. B.Dluskis tapo rinktinės vadu.

Po to, kai Jūros ekspedicija užtruko, o 1863 m. gegužės 11 – 12 dienomis prie Stemplių dvaro (dabar Šilutės r.) B.Dluskio vadovaujami sukilėliai turėjo susirėmimą su caro kariuomene, buvo nutarta išvykti iš Žemaitijos ir susijungti su Z.Sierakausku. B.Dluskio rinktinė ėjo per Rietavą, Luokę, Kuršėnus, Joniškėlį, bet pasiekusi Saločius ir sužinojusi apie Z.Sierakausko pralaimėjimą prie Biržų, sustojo. Nepavykus Panevėžio apskrityje organizuoti visuotinį sukilimą ir naujus sukilėlių dalinius, B.Dluskis buvo priverstas sugrįžti į Žemaitiją.

1863 m. birželio 22 d. prie Papilės įvyko B.Dluskio vadovaujamos rinktinės kautynės su caro kariuomene. Šį susirėmimą sukilėliai laimėjo. Sukilimą nagrinėjantys istorikai teigia, kad tai buvo žymiausios sukilėlių kautynės.

... Dluskio rinktinė, kariuomenės persekiojama, vyko Kaltinėnų, Šilalės link. Kelias dienas išbuvusi be maisto, išvarginta caro kariuomenės persekiojimo, 1863 m. birželio 30 d. B.Dluskio rinktinė trumpam apsistojo Pažvėrių miške, apie 4 km nuo Pajūrio miestelio.

Sukilėlius besivejanti caro kariuomenė pametė pėdsakus ir sustojo Pajūryje. Žvalgų pastangos atsekti sukilėlių pėdsakus nieko nedavė. Bet grupė karininkų sulaikė per Jūros upę lieptu einantį nevietinį praeivį, kuris išdavė sukilėlius.

Malšintojų kariuomenė, pasidalijusi kolonomis, skubiai išvyko sukilėlių stovyklos link. Kariuomenės kolonos ėjo abejomis Jūros upės pusėmis. Sukilėlių stovykla buvusi miške, dviejų upių – Jūros ir Žvėrės santakoje, buvo apsupta.

B.Dluskio rinktinė, pastovyje vos pradėjusi organizuoti stovyklos apsaugą, buvo užpulta papulkininkio Puškino vadovaujamos kariuomenės. Jos sudėtyje buvo 3 kuopos pėstininkų, eskadronas dragūnų ir 40 pasienio žvalgų. Įvyko nelygios kautynės. Sukilėliai, caro kariuomenės kareivių durtuvų išstumti iš savo pozicijų, buvo priversti pasitraukti. Atsitraukdami ir atsišaudydami sukilėliai išsinešė sužeistuosius.

Caro kariuomenės duomenimis, sukilėlių žuvo apie 147 ir 3 pateko į nelaisvę, o iš kariuomenės pusės buvo 5 užmušti ir 22 sužeisti kareiviai. Sukilėliai neteko visos gurguolės, 34 arklių, drabužių, žemėlapių, vaistinės, 50 gerų šautuvų, 10 kardų, 10 pistoletų, parako, alavo ir kt.
Kitais duomenimis sukilėliai kovos lauke paliko apie 50 savo kovos draugų. Dalis sukilėlių iš apsupimo laimingai pasitraukė, nes vienas caro karininkas per savo užtvaros barą be šūvių juos praleido.

...Bendras žuvusiųjų sukilėlių kapas ilgą laiką buvo žymus kautynių vietoje. ...Vietos gyventojas Grajauskas buvo pastatęs medinį kryžių su datomis „1863-1910 m.“.

...Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės 1968 m. parengė projektą, pagal kurį buvo pastatytas 1863 m. sukilėliams skirtas paminklinis akmuo“.

Dar Z.Vasiliauskas primena apie rinktinės vado B.Dluskio likimą. Po pralaimėtų kautynių jis pasitraukė į užsienį, nuo 1873 metų gyveno Krokuvoje, ten ir mirė. Gydytojo išsilavinimą turėjęs B.Dluskis pasuko menininko keliu, tapė garsių žmonių portretus, altorių bei kryžiaus kelių paveikslus, iliustravo knygas. Prieškarinėje lietuvių enciklopedijoje teigiama, kad jis pozavo J.Mateikai, kai šis tapė garsųjį paveikslą „Žalgirio mūšis“. Be to, B.Dluskis parašė ir lenkų kalba išspausdino atsiminimus „Apie 1863 metų sukilimą Žemaitijoje“.

Vis dėlto 1968 metais pastatytas paminklas su aiškia anticarine idėja Lietuvoje tais laikais buvo gana retas dalykas. Jį galima priskirti prie unikalių, nes simbolizavo ne tik devynioliktojo, bet ir dvidešimtojo amžiaus nuotaikas. Miške pastatytas paminklas nebadė akių, gal todėl ir buvo leista įamžinti šią vietą.  


pakisio_piliakalnis.jpgPakisio piliakalnis
Žemėlapyje nepažymėtas, D-3. Iš Tenenių – į rytus iki Jomantų, iš čia reikia sukti į pietus. Iki Pakisio – vos pora kilometrų.


Pakisio piliakalnis yra dešiniajame Jūros upės krante, šalia tos vietos, kur įteka Kisė. Šalia piliakalnio aptikti senovės gyvenvietės pėdsakai, žiestos ir lipdytos keramikos. 

Neseniai buvo gimusi idėja pastatyti užtvanką, kad Pakisio kaimas turėtų savo vandens tvenkinį. Tačiau šio sumanymo teko atsisakyti, nes būtų paskandintos ne tik gyvenvietės liekanos, bet ir įstabus Kisės slėnio ąžuolynas. Tiesa, jis dabar prižėlęs menkaverčių medžių, krūmų, priaugęs sunkiai perbrendamų piktžolynų, tačiau ąžuolai čia aiškiai dominuoja ir net primena šventą giraitę. 

Pakisio piliakalnis bene įdomiausias tuo, kad nuo jo šlaitų pasakojamos legendos apie milžinus panašios į Biblijoje užrašytas bei stebėtinai sutampa su po visą pasaulį sklandančiomis. Biblijoje minimi milžinai bendravo su žmonėmis, net ėmė į žmonas jų moteris. O Pakisio pilyje, kaip pasakojama, gyveno milžinas, kuris pamatė dirvą ariantį žmogų, įsidėjo jį į pirštinę ir parnešė parodyti tėvui. „Po mūsų amžiaus bus tokie žmonės“,- sakęs jis. Kai milžinas miręs, jį palaidojo lankoje, kurioje dabar yra Milžinkapiu vadinama kalvelė.

rubinavo_piliakalnis_sarunkalnis.jpgRubinavo (Šarūno) piliakalnis
53, D-4. Automobilį geriausia palikti toje vietoje, kur Rietavo – Kvėdarnos kelią kerta Lokysta. Piliakalnis yra už poros kilometrų kelio upelio pakrante.

Rubinavo piliakalnis, dar vadinamas Šarūnkalniu, Švedų pilimi, yra netoli tos vietos, kur Šarūno upelis įteka į Lokystą. 

Apie piliakalnį užrašyta net trisdešimt skirtingų padavimų. Dauguma jų byloja apie didele fizine jėga garsėjusį kunigaikštį Šarūną. Jis buvęs užburtas ir tik naktimis rago garsu kviesdavo savo kariuomenę. Ir kunigaikštis, ir jo kariai vilkėjo blizgančius šarvus, o paskui bėgdavo didelis, juodas, piktas šuo, kuris, žmogų pamatęs, lodamas puldavo ir kąsdavo. 

Piliakalnis dar vadinamas iš Šarūno kapu, nes pasakojama, kad jam mirus, jo kariai savo vadą čia ir palaidojo, o ant jo kapo kepurėmis sunešė kalną.

Į vakarus nuo piliakalnio teka Šarūno upelis, kuris, anot legendos, gimė iš Šarūno ašarų. O verkė jis tada, kai grįžęs iš žygio rado savo pilį priešų sunaikintą.

Be Šarūno vardą mininčių legendų, yra ir kitų, su plačiai ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje bei Europoje paplitusiu siužetu. Šilalės progimnazijos antros klasės mokinė Andrijauskaitė 1939 metais užrašė Rubinavo kaime gyvenusio J.Gedeikio pasakojimą apie tai, kad Šarūnkalnyje vienas žmogus pamatė pilną auksinių monetų atvirą skrynią ir įmetė į ją su savimi turėtą šv. Jono medalikėlį. Greitai pasirodė ir pinigus saugojęs velnias, kuriam žmogus sakė pasiimti savo turtą. Tačiau kipšas pradėjo šaukti, kad pinigai ne jo, o Jonuko. Tada žmogus prisisėmė pilnas kišenes aukso, tik po to pasiėmė medalikėlį, o skrynia užsivožusi ir prasmegusi į žemę.  

Kelpšaičių poilsiavietė-stovyklavietė
7, C-4. Iš senojo Žemaičių plento 36-ame kilometre nuo Kryžkalnio reikia sukti kairėn į kaimo keliuką, tuojau pat – dešinėn ir asfaltuotas kelias atves prie Kelpšaičių poilsiavietės – stovyklavietės vartų.


Kairėje nuo jų, už automobiliams stovėti paliktos pievos jau stiebiasi ąžuolų giraitė. Ją 2003 metais, tą dieną, kai Lietuva priimta į Europos Sąjungą, sodino Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos moksleiviai, Rietavo miškininkai, laukuviškiai. Oficialiai ši vieta vadinama Europos Sąjungos ąžuolynu. Bet ji garsi dar ir tuo, kad Labardžių girininkas, Kelpšaičių poilsiavietės – stovyklavietės įkūrėjas Jonas Šedbaras ąžuolyną sodinti susirinkusiems vaikams ir suaugusiesiems tarė, regis, visą jo gyvenimą apibūdinančius žodžius:
- Čia ne politika,- sakė jis,- čia – tėviškė… Einame sodinti medžių…

Jonas Šedbaras yra vienas iš labai nedaugelio žmonių, kuris, vos penkerių sulaukęs, jau žinojo, ką veiks užaugęs: sodins medžius, ties tarp jų takus, kad žmonės galėtų ateiti pasivaikščioti, pasilinksminti.

Taip vaikas sumąstė todėl, kad Šilalės rajono Paežerio kaime tuometinio kolūkio vadovas surengė talką, įrengė parką ir pakvietė į šventę. Žmonių nuotaika buvo tokia, kad tarp jų šmirinėjančiam berniokui labai norėjosi, jog ji tokia ir liktų visam laikui.

Vadinasi, reikia sodinti parkus.

Beveik visos vaikystės svajonės nugrimzta į gyvenimo duburį. Tokia yra taisyklė. Jonas atsisakė jos paisyti. Dvidešimt trejų sulaukęs jau buvo diplomuotas miškininkas ir grįžęs prie pat namų nuo septyniasdešimt aštuntųjų iki devyniasdešimt antrųjų dirbo miškininku Laukuvoje. Jau pačiais pirmaisiais metais dairėsi, kur steigti parką. Nužiūrėjo Kelpšaičius visai šalia Laukuvos…

Buvęs Laukuvos klebonas Stasys Toleikis sako, kad tas, kas sumanė Kelpšaičiuose įsteigti parką, turi būti neeilinis žmogus. Toks, kokie buvo senovės žemaičiai, ne tik regėję, bet ir jautę gamtą. Klebonas prisipažįsta ir žiemą, ir vasarą ateinąs į Kelpšaičius, nes čia jaučiąs ypatingą raminančią aurą.

Bet septyniasdešimt aštuntaisiais ramybės buvo mažai. Per žmogaus ūgio varnalėšas, kalveles apkėtusius krūmus, tarp jų atrajojančias karves sunku buvo regėti takus, retus augalus, vaikų žaidimo, sporto aikšteles, gėlynus, tvenkinius, pavėsines. Jonas jas matė, juo patikėjo ir laukuviškiai, noriai talkino, kol atėjo laikas švęsti įkurtuves.

Štai tada prasidėjo tikra velniava. Dar aštuoniasdešimt devintųjų žiemą Jonas su talkininkais sutarė, kad kitų metų liepos dvidešimt pirmąją, per garsius Laukuvos atlaidus parkas oficialiai atvers vartus. Iš kur žmonės galėjo žinoti, kad dabar Atkuriamuoju Seimu vadinama Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ims ir nutars, jog liepos 21-ąją – Lietuvos įrašymo į TSRS dieną – lietuviai privalo vos ne gedėti, o apie kokias nors linksmybes negali būti nė kalbos...

Jonui net rankos nusviro. Ypač todėl, kad Šilalės rajonas tuo metu garsėjo kaip konservatorių – tylos tą dieną iniciatorių – aršumu. 

Bet svečiai sukviesti, muzikantai dūdas nušveitę, kaip ir visada per atlaidus giminaičių ir draugų laukiantys laukuviškiai išeiginius drabužius pravėdinę, kuklios vaišės paruoštos... Nors iš rajono valdžios ir konservatorių partijos būstinės ritosi grasinimai susidoroti, tačiau ankstų šventės rytą Jonas atvažiavo į Kelpšaičius, pakėlė į stiebą Lietuvos vėliavą, lyg atsisveikindamas nubraukė ašarą...

Tačiau išėjo ne taip, kaip pageidavo politikai, o taip, kaip norėjo žmonės. 

Kelpšaičiuose sodinukai jau virto medžiais, teikia pavėsį, svyra virš žmonių galvų. O visa poilsiavietė – stovyklavietė, kurią žmonės vadina paprastai – parku, turi atskirus kampelius. Yra čia tvenkinių, vienas iš jų – ant kalno, yra sporto aikštynas, yra ir vieta šventėms, laužavietės, pavėsinės, keliose vietose pastatytų medinių skulptūrų. Tarp viršutinio tvenkinio ir vaikų žaidimų aikštelės riogso išsiklaipę, apanglėję medžiai ir tai, kas iš jų likę… Tą vietą Jonas rodo kiekvienam atvažiavusiam. Va, kaip atrodo miškas, jeigu jame žmonės neatsargiai elgiasi su ugnimi…

Kelpšaičių parkui greitai bus trisdešimt metų. Nors kiekvienas lankytojas čia palieka pėdsaką – dažnai ir negerą – tačiau jis yra ir bus ta vieta, apie kurią Jonas Šedbaras svajojo vaikystės Paežerėje.

Labardžių maumedžių alėja, poilsiavietė
8, B-3. Senojo Žemaičių plento 48 kilometre nuo Kryžkalnio

Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje Lietuvoje gimė mintis, kad čia galima auginti maumedžius ir turėti iš jų naudos. Rietaviškiai miškininkai, matyt, skeptiškai žiūrėjo į tokį sumanymą, nes tik vienur kitur pasodino šių medžių lopinėlius. Tačiau kaip sodybų puošmena prie Žemaičių plento maumedžiai tapo populiarūs. Keliu važiuojant prie retos sodybos jų nematyti, o Labardžiuose veši ištisa girininkijon vedanti alėja. Matyt, labardiškiams ji labai patinka, nes alėja – pirmoji gyvenvietėje asfaltuota gatvelė.

Jos pabaigoje pasukus į kairę, kaimo gatvė atsiremia į ant Aitros upės kranto girininko Jono Šedbaro ir vietos verslininkų įrengtą poilsiavietę. Joje neretai renkasi savo švenčių švęsti labardiškiai, o užsukę keliauninkai gali ramioje ir gražioje vietoje puikiai praleisti laiką gamtos prieglobstyje. 


Ręsčių uosis
29, B-4. 40-ame senojo Žemaičių plento kilometre nuo Kryžkalnio reikia pasukti dešinėn į mišką. Šiek tiek daugiau kaip už kilometro – sukti kairėn į kalniuką, nuo kurio kairėje matosi sodyba ir šalia augantis uosis.


Jis nėra toks garsus kaip Platelių parke augantis Raganos, tačiau taip pat paskelbtas gamtos paminklu, kurio liemens apimtis – 4,1 m, skersmuo – 1,28 m, skerspjūvio plotas – 1,32 kv. m. Išdygo jis daugiau kaip prieš du šimtus metų. Tolėliau, po klevu stovėjo dvarelio gyvenamasis namas, o po uosiu buvo kumetynas. Audros išverstas klevas sutraiškė pusę namo, likusi dalis suremontuota stovi iki šiol, joje gyvena žmonės. O iš kumetyno liko tik po uosiu suversta akmenų krūva.

Stirbiškės – Labardžių senkelio atkarpa
47, B-3. 37-ame Žemaičių plento nuo Vėžaičių kilometre, Labardžių gyvenvietėje reikia nerti į mišką pietvakarių pusėn. Už 2,7 kilometro yra tiltas per Momį, dar už 1,5 kilometro – kas po melioracijos liko iš Smertupalio ir kapinaitės ant jo kranto.


Jauni žmonės Lietuvos neįsivaizduoja be Vilniaus – Klaipėdos greitkelio. Jie nepamena, kad per visą Lietuvą ėjo tik siauras, dabar senuoju Žemaičių plentu vadinamas kelias, kurio atkarpos ilgai ilgai išliko grįstos akmenimis. Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje baigtas tiesti Žemaičių plentas pakeitė dabar vadinamą Senkelį. Jis vingiavo lyg gyvatė – nuo kaimo iki kaimo, nuo patogios brastos per vieną upelį, iki kitos. Šiandien daug kur iš Senkelio liko tik prisiminimai. Jo atkarpos išliko daugiausia ten, kur jomis naudojasi miškininkai. Taip yra Rietavo miškų urėdijos Skroblės girininkijoje. Žemaičių plentu važiuojant Klaipėdos link, už Vedegos upelio nuo asfalto juostos keliukas neria į mišką. Tai ir yra Senkelio liekana. Kita miškininkų prižiūrima ir todėl išlikusi šimtmečius menanti kelio atkarpa yra Labardžių girininkijoje. Ji jungia Labardžius su Stirbiškėmis ir vėl išlenda į Žemaičių plentą Tverų sankryžoje. Gali būti, kad šiaurinėje Žemaičių plento pusėje Senkelis virto per Pajomantį einančiu vieškeliu, o pietinėje jis vėl pasirodo Vėlaičių kaimo teritorijoje, eina per Degučius, Stročius ir Žemaičių plentą kerta Degutaliuose. Pastaroji atkarpa jau baigia sunykti, ne visur ji įveikiama netgi visureigiu. Gali atsitikti, kad tik per Ližės upelį statytas tiltas netrukus primins apie Senkelį. 

Anot Stirbiškėse gyvenančio Vidmanto Kutniausko, Stirbiškės – Labardžių keliukas irgi jau buvo virtęs nepravažiuojamu, tačiau kai miškininkams prireikė gabenti medieną, jie keliuką sutvarkė ir dabar juo galima švilpti bemaž kaip greitkeliu.

Pasirodo, kad miškininkai kartu su keliu trumpoje atkarpoje nuo Stirbiškės iki Labardžių išsaugojo ne tik Senkelį, bet ir prisiminimus apie labai įdomias, jau baigiamas pamiršti istorines vietas. 

Pirmoji nuo Stirbiškių – maro kapeliai ir jų papėdėje tekėjęs Smertupalis (Mirties upelis). Maro kapų gausu visoje Lietuvoje, keletas yra ir Rietavo urėdijoje. Be prie Smertupalio esančių, jų dar galima rasti Tverų, Giliogirio girininkijose. Tačiau dabar į melioracijos griovius įvaryto Smertupalio vardas prie Labardžių – Stirbiškių kelio išlikusioms suteikia dar ir peno pamąstymams. Smertupalio kilmei paaiškinti kol kas yra dvi versijos. Pagal vieną galima manyti, kad upelio pavadinimas gimė po to, kai ant jo šlaito atsirado maro aukų kapai. Matyt, mirusiųjų ir naujose kapinaitėse laidojamų galėjo būti tiek daug, kad ir upelis, ir aplinkiniai miškai bei pievos imtos vadinti Smerčio (Mirties) vardu. Iki šiol tokie pavadinimai ir išliko: Smertupalis, Smertinės miškas, Smertinės pievos...

Apie kitą Smertupalio pavadinimo kilmės versiją užsiminė Klaipėdos universiteto profesorius, istorikas Vacys Vaivada. Jo manymu, galėjo būti, kad upelio vanduo pragraužė kokį nors nuo maro mirusio žmogaus kapą ir daugybę metų gyvybingą mirtiną užkratą išplatino vėl. Vanduo galėjo tapti mirtinu nuodu, o jį nešantis upelis gauti Mirties vardą. Buvo baisu jį naudoti, tad gali būti, kad dėl to netoli atsirado ir Strošlaukio (Baisaus lauko) pavadinimas.

Kita istoriją menantį vieta prie Stirbiškės – Labardžių keliuko vadinama Maskolmušiu. Dabar retas bežino kur ji yra. Viena iš nedaugelio galinčių ją atsekti ir žinantį, kodėl ji taip vadinama – 1924 metais gimusi, Laukuvoje gyvenanti Konstancija Dargytė-Jonikienė. Ji iš savo tėvų girdėjusi, kaip šalikelėje ilsėjosi du iš karo grįžtantys rusų kareiviai. Vienas nugalabijo savo kelionės draugą dėl penkių rublių. Tai žemaičiams buvo siaubingas įvykis, kuriam atminti jie pastatė kryžių. Konstancija sakė jį dar mačiusi, bet po kelerių metų kryžius nugriuvo.

Bene pati įdomiausia vieta – tiltas per Momio upelį. V.Kutniauskas pasakojo, kad prieš melioraciją Momys buvo vandeningas upelis, pavasarį užliedavęs didžiules pievas iki pat dabartinio Žemaičių plento. Jose kaip paršai vartėsi neršiančios lydekos. Į vakarus nuo tilto buvo iki trijų metrų gylio duburiai, kuriose susirinkdavo maudytis aplinkinių kaimų vaikai. 

Dabar sausu metu tik po tiltu telkšo balutė, kurioje dėl drėgmės susipeštų net dvi varlės. 
Vakarinėje tilto pusėje įbetonuotas geodezinis ženklas, bylojantis, jog jis priklauso Krašto apsaugos ministerijos karinės topografijos skyriui ir turi 1215 numerį. Senienų rinkėjams pravartu žinoti, jog jis naudojamas iki šiol, o už jo sunaikinimą tektų mokėti nemenką baudą. 

Tiltas buvo statomas 1927-1928 metais, baigtas statyti 1928 metų liepos 12 dieną. Šios tikslios datos nereikia ieškoti archyvuose, ją kaip ir metus statybininkai įrėžė nesustingusiame betone. Gal tilto statytojai paliko ir daugiau užrašų, bet kol kas matomi keturi. Ant šiaurinės tilto atbrailos užrašyta „1928“, ant vakarinės sienos – „1927-28“, ant rytinės – „12 VII 28“. Šalia puikuojasi dar vienas, galintis duoti daug peno dabar romantizuojamos anų metų moralės tyrinėtojams. „Sudėvu visoms panelėms“, atsisveikino tilto statytojai su aplinkinių kaimų merginoms. Gali būti, kad ne viena jų liko sudaužyta širdimi...

Mėčių kapinaitės
49, B-4. 35-ame senojo Žemaičių plento kilometre nuo Kryžkalnio reikia sukti Tverų link. Už 4 km yra Juodainių gyvenvietė. Joje kairėn atsišakojantis kelias veda į Mėčius. Kapinaitės yra už poros kilometrų nuo Juodainių kryžkelės, dešinėje pusėje. Tuo keliuku galima pasiekti ir Ręsčius, ir išvažiuoti į senąjį Žemaičių plentą 40-ame kilometre nuo Kryžkalnio.


Tokių kapinaičių Lietuvoje – šimtai. Apleistos ir susmegusios jos mena kadaise čia buvusius kaimus. Mėčių kapinaites galima vadinti paminklu visiems dingstantiems gyvenimams, nes tarp nykstančių paminklų stovi iš čia kilusio teatralo Petro Bielskio rūpesčiu pastatyta koplytėlė. Joje – molinis rūpintojėlis ir molinė atversta knyga, kurios puslapiuose užrašytos visų penkiolikos Mėčių kaimo sodybų šeimininkų pavardės. Dabar liko tik vienas – Simeono Pociaus gyvenimas.

Kapinaites galima vadinti ir paminklu kaimo žmonių dvasinėms vertybėms bei jų praradimui. Aštuoniasdešimtmetis Povilas Valius pasakojo, kad kažkuriais prieškario metais vyrai kapinėse po nakties aptiko šviežiai sukastą žemę, o po plonu jos sluoksniu – naujagimio kūnelį. Tais laikais tai buvo šiurpinantis įvykis, todėl savanoriai visą savaitę slapčia budėjo prie kapinių, laukė, bene kas ateis perlaidoti vaikelį. Atėjo mergina, kurią kaimo žmonės perdavė policijai, o teismas nuteisė kalėti.

Dar, anot P.Valiaus, žmonės pasakojo, jog kapinių kalvą supylė švedai. O kad kapinaičių papėdėje kasdami rūsius mėčiškiai rasdavo kaukolių, kaulų, P.Valius žino ne iš kalbų. Jis pats toje vietoje yra žmonių liekanų matęs.

treigiu_piliakalnis.jpgTreigių piliakalnis
52, C-4. Iš Laukuvos centro reikia sukti pro bažnyčią į kairę. Už poros kilometrų dešinėje pasirodys miestelio jubiliejui sodintas parkas, o už jo – ir Treigių piliakalnis.

Nors nedidelis, Treigių piliakalnis, be abejonės, buvo gerai įtvirtintas, pritaikytas ilgai gynybai. Viršutinė aikštelė, kurią juosė apie trijų metrų aukščio pylimas, yra vos apie dviejų šimtų kvadratinių metrų ploto. Papėdėje piliakalnį taip pat juosė tokio pat aukščio 120 metrų ilgio pylimas. 

Įdomios yra Treigių piliakalnį supančios Smaldegio, Eržilkalnio, Sargutės kalvos, kurių pavadinimai taip pat byloja apie sargybą, smalos deginimą. O Eržilkalnis, regis, primena Treigių piliakalnio gynybos padavimą. Jame pasakojama apie trejus metus tamsoje augintą arklį (iš čia ir Treigių pavadinimas). Kai kryžiuočiai apgulė pilį ir ilgai negalėjo jos paimti, žemaičiai padabintą arklį paleido į priešo stovyklą. Niekada šviesos nematęs eržilas ėmė blaškytis, sukėlė didelį sąmyšį. Kol kryžiuočiai bėgo gaudyti išsilakstančių savo arklių, pilies gynėjai su aplink miškuose pasislėpusių į talką atėjusių kaimynų pagalba puolė juos ir nugalėjo. 

Matyt, šiuo padavimu pasinaudojo rašytojas Antanas Vienuolis, tik perkėlė jį į Medvėgalį. 1329 metais, norėdamas nuplauti savo brolžudišką nuodėmę, čekų karalius Jonas surinko galingiausią Europoje kariuomenę ir sunaikino Medvėgalį. Anot A.Vienuolio, žuvusio Medvėgalio gynėjų vado Žilvino siela apsigyveno jūroje, o jos mylimoji Audronė tapo vaidilute ir ant Birutės kalno pajūryje kūreno šventąją ugnį.

A.Vienuolio legendoje Medvėgalio pilis buvo atstatyta, ją ir vėl apgulę kryžiuočiai. Tada Žilvinas pakuždėjo Audronei, kaip nugalėti kryžiuočius. Jau senstelėjusi moteris atskubėjo iki Medvėgalio ir į talką pilies gynėjams atėjusiems žemaičiams papasakojo, jog reikia eržilą apsiausti meškos kailiu ir paleisti jį į priešo stovyklą.  


N.Vėliaus gimnazijos kraštotyros muziejus
54, C-4. Muziejus yra Laukuvoje, gimnazijos pastate, prie kurio reikia sukti kairėn senojo Žemaičių plento 34-ame kilometre nuo Kryžkalnio į miestelio centrą, iš jo - dar kartą kairėn. 

"Aš laimingas, kad man buvo skirta priartėti prie mitologijos. Gilindamiesi į mitologiją, mes gilinamės į savo dvasinį pasaulį. Mitologija – mūsų ištakos, pati pradžių pradžia; neišsenkanti versmė, gaivinanti tautinę savimonę." Tai - Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausiojo mokslinio bendradarbio, profesoriaus, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos mokslo tarybos nario, Vytauto Didžiojo universiteto senato nario, žymaus folklorininko, mitologo, pasaulyje pripažinto etninės kultūros tyrinėtojo, respublikinės ir Jono Basanavičiaus premijų laureto Norberto Vėliaus žodžiai. Anot jo paties, ...„svarbiausia, kad aš gimiau pačioje Žemaičių širdyje – garsioje Laukuvos žemėje. Pro vieną mano pirkios langą matėsi Švietkalnio, pro kitą – Padievyčio piliakalnio kepurės, kiek tolėliau – Treigių, Medvėgalio, Girgždūtės piliakalniai. Čia pat įspūdinga Skabalo dauba, Aukštagirės, Kartuvių kalnai, Dyvyčio, Požerės ežerai, Vilksvės, Lokystos upeliai, Gulbių, Padvarninkų senkapiai. Kiekviena žemės pėda čia palaistyta mūsų protėvių ir jų priešų krauju, apie kiekvieną sekamos sakmės, padavimai. Tų sakmių ir padavimų mes, vaikai, prisiklausydavome iš savo tėvų, kaimynų, mokytojų, kai paskutinę mokslo metų dieną iš kelių mokyklų kartu susirinkdavome ant Padievyčio ar Medvėgalio piliakalnio švęsti mokslo metų užbaigtuvių".

2003 m. A.Tarvydas sukūrė filmą „Norbertas Vėlius. Čia ir dabar“, kuriame pasakojama apie praėjusio amžiaus antroje pusėje prasidėjusio etninio Lietuvos sąjūdžio įkvėpėją.  

Pasirinkę savo gimnazijai N.Vėliaus vardą, laukuviškiai kartu įsipareigojo prisidėti prie tų darbų, kuriems visą gyvenimą paskyrė mokslininkas. Dar 1974 tuometinėje vidurinėje mokykloje įkurtas ir iki šių dienų veikia nuolat eksponatais papildomas mokyklos kraštotyros muziejus, pasakojantis apie Laukuvos ir jos apylinkių istoriją. Iš kitų panašių muziejų jis skiriasi tuo, kad jame gausybė ne tik abstrakčių namų apyvokos senienų, bet ir laukuviškių dokumentų, išsaugotų nepriklausomos valstybės simbolių, konkretiems ir žinomiems žmonėms priklaususių daiktų, jų rankų darbų.

laukuvos_baznycia.jpgLaukuvos bažnyčia
57, C-4. Laukuva – 34-ame senojo Žemaičių plento kilometre nuo Kryžkalnio.
Kunigas Vincentas Juzumas XIX amžiaus pabaigoje „Žemaičių vyskupystės istorijoje“ rašo, kad „...1623 m. Talatų (bažnyčią statė pulkininkas Jonas Talata) pastatyta ir 1704 m. parapijiečių padidinta bažnyčia paseno ir galėjo sugriūti, parapijiečiai, vyskupo M.Valančiaus paraginti (jis pažadėjo jiems duoti veiklų ir praktišką kunigą), nutarė ne medinę, kaip anksčiau buvo manyta, o mūrinę bažnyčią Laukuvoje pastatyti. Įgyvendindami savo sumanymą, pasikliovė Viešpačiu ir savo jėgomis. Bažnyčios kasa buvo tuščia. Patys rodydami pavyzdį, pradėjo ieškoti geradarių. Be parapijiečių atsirado nemažai geradarių, nes stebuklinga vieta tam pasitarnavo. Viskas iki šio laiko ėjo gerai, energijos buvo daug, kasa kasdien pilnėjo, galų gale atvyko laukiamas kunigas Mataušas Narkevičius, bet kai atėjo metas kloti naujos bažnyčios pamatus, atsirado sunkumų. Net giliai iškasus žemę, nerado tvirto grunto. Ką daryti? Tada atvežė didžiulius ąžuolinius rąstus, apdeginę juos klojo į iškastus griovius, ant jų dėjo akmenis. 1852m. pamatus pašventinę ... pradėjo statyti bažnyčią. ... 1856 m. bažnyčia buvo pašventinta ir dideliam parapijiečių džiaugsmui pradėtos laikyti pamaldos“.

Bet beveik po pusantro šimto metų parapijiečių palikuonis vėl apėmė rūpestis. Mat pradėjo skilinėti bažnyčios sienos, imta kalbėti, kad lankytis bažnyčioje – pavojinga. 

Statybininkai 2004 metais atkasė pamatus, bet pietryčių pusėje sienas turėjusių laikyti ąžuolų nerado. Dingo ar visai nebuvo? Dėl to ilgai niekas galvos nesuko, dabartinėmis priemonėmis pamatus sutvirtino ir, anot kunigo Stasio Toleikio, melstis šv.Kryžiaus vardu vadinamoje bažnyčioje pavojaus nebėra.

Bažnyčia garsi ne tik tuo, kad stovi ant medinių pamatų, bet, kaip rašo V.Juzumas, ir sėdinčio Viešpaties Jėzaus statula. Ji 1825 metais atgabenta iš koplyčios šalia Ievoniškių vyskupo Juozapo Giedraičio liepimu. Be to, V.Juzumas dar aprašo ir prie bažnyčios esančias kapines ir 1818 metais jose pastatytą koplytėlę, kurioje būdavo laikomi bažnytiniai reikmenys. 1855 metais kapinės aptvertos akmenine tvora.  

bilioniu_piliakalnis.jpgBilionių (pagal S.Kasparavičių – Pilėnų) piliakalnis. 
60, C-5. 29-ame senojo Žemaičių plento kilometre nuo Kryžkalnio Bilionių gyvenvietė ir piliakalnis yra dešinėje kelio pusėje. 

Bilionių (Pilėnų) piliakalnis ir dabar įspūdingai išsiskiria iš senąjį Žemaičių plentą supančių kalvų.

Nuo senojo Žemaičių plento Bilionys atrodo tikrai įspūdingai. Dar įspūdingesni jo šlaitai iš arti. O pabandžius įsivaizduoti, kad Bilionių piliakalnis – garsieji Pilėnai, net kvapą gniaužia.

Telšių Alkos muziejaus direktorius, Žemaičių kultūros draugijos tarybos pirmininkas Stanislovas Kasparavičius mano, kad taip yra iš tikrųjų. Jis remiasi vokiečių istoriku Johanu Foigtu, nurodančiu, kad pilis buvo prie Pilionių (Bilionių) piliakalnio dabartinėje Šilalės rajono Laukuvos seniūnijoje. Anot S.Kasparavičiaus, vietiniai žmonės Bilionis iki šiol retsykiais vadina Pilionimis – labai panašiu į Pilėnus vardu. 

Kol kas Pilėnų vieta oficialiai neįteisinta, tačiau istorinis įvykis juose nenuginčijamas. Kronikininkas Volfenbutelis rašo, kad žygyje į Žemaitiją dalyvavo 200 brolių ir 6000 karių, kuriuos pamatę „...netikėliai buvo išgąsdinti, nesitikėdami pilies apsaugoti, sumetė į ugnį begalinius turtus ir patys išsižudė. Tada karalius Margiris, didelių savo karių skydų pridengtas, nubėgo į kažkokią slėptuvę, perdūrė ir įmetė į ugnį savo žmoną. Tokio liūdesio paveikti netikėliai palenkė savo sprandus ir karalius Margiris visus išžudė, po to jis pats tuo pačiu ginklu nusižudė. Ir taip Prūsijos ir krikščionybės labui Pilėnų pilis buvo išgriauta, iš kur parsigabeno belaisvių ir didelį grobį“.

S.Kasparavičius pagalbon pasitelkia ir Joną Basanavičių, rašiusį, kad Pilėnai buvo „...nepertoli nuo rubežiaus su kryžiokais“. Nuo Ragainės iki Bilionių yra 65 kilometrai. Pilėnai buvo sunaikinti 1336 metų šaltą vasario 25-osios sekmadienį. Kaip rašo S.Kasparavičius, dalį kelio kryžiuočiai galėjo patogiai keliauti užšalusia Jūros upe.

Kaip vėlgi sako S.Kasparavičius, labai keista, kad rašytiniuose šaltiniuose Bilionys visai neminimi, nors tokia didelė pilis kryžiuočiams tikrai turėjo pastoti kelią. Galima manyti, kad kryžiaus žygių į Žemaitiją metu tokio pavadinimo visai nebuvo, o nuolat minimi Pilėnai ir yra Bilionys.  

Medvėgalis taip pat buvo sunaikintas 1329 metų žiemą. Tada ordino kariai, kaip rašoma kronikoje, aplenkė vieną stiprią pilį. Matyt, tai ir buvo Pilėnai, kurie trukdė žygiams į Žemaitijos gilumą. Krikščionybės nešėjai prie jos sugrįžo po septynerių metų. Taip galima sręsti todėl, kad, sunaikinę Pilėnus, kryžiuočiai ėmė puldinėti toliau esančius Kaltinėnus. 

Prie Bilionių piliakalnio dabar pastatytas stendas byloja, jog čia yra Švedkalnis, tačiau S.Kasparavičius mano, kad tokį pavadinimą galima drąsiai atmesti, nes Švedkalnio pavadinimas prilipo prie daugelio piliakalnių ir kitų reikšmingų vietų. Net apie Girgždūtę pasakojama, kad ten buvusi švedų statyta pilis 

Piliakalnis dar vadinamas Šventkalniu. Šis pavadinimas, anot S.Kasparavičiaus, gali turėti prasmę, nes šalia pilies yra ir neįvardintos paskirties kalnas, kuris su piliakalniu galėjo sudaryti vientisą objektą. Šalia piliakalnio yra Šventpelkė. Po tragiškos pilėniškių ir pilies žūties ta vieta įtikinamai pretenduoja būti įvardinta ir likti šventa vieta. 

stulginskio_gimtine_kutaliuose.jpgPrezidento A.Stulginskio gimtinė
69, C-5. Šilalės rajono, Kaltinėnų seniūnijos Kutalių kaimas. Pačioje senojo Žemaičių plento 23-io kilometro nuo Kryžkalnio pradžioje yra sankryža, nuo kurios iki Kutalių kaimo – vos vienas kilometras.


1885 metų vasario 26 dieną tuometinėje Raseinių apskrityje, Kaltinėnų valsčiuje, Kutalių kaime gimęs Aleksandras Stulginskis buvo dvyliktas vaikas šeimoje. 

Po mokslų Austrijoje, Vokietijoje grįžęs namo aktyviai įsijungė į politinę veiklą, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, vadovavo Valstybės tarybos tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijai. 

Nuo 1918 metų iki išrinkimo 1922 metais Lietuvos Respublikos Prezidentu buvo ministru be portfelio, ministro pirmininko pavaduotoju, vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų, žemės ūkio, valstybės turtų ministru, vienu iš Ūkio banko steigėju, Steigiamojo Seimo nariu, pirmininku ir einančiu Prezidento pareigas. Lietuvos Prezidentu buvo iki 1926 metų birželio, o nuo tų pačių metų gruodžio iki kitų metų kovo vėl vadovavo Seimui. Tačiau, nesutikdamas su A.Smetonos politika, atsisakė posto, išvažiavo į savo Jokūbavo ūkį Kretingos valsčiuje.

Nors visur teigiama, kad A.Stulginskis pasitraukė iš politinio gyvenimo, tačiau tai nėra gryna tiesa. Tuo pačiu metu, kai A.Stulginskis sugrįžo į Žemaitiją ir įsikūrė Jokūbave, Ūkininkų sąjungos Kretingos apskrities skyriaus vyriausiuoju agronomu pradėjo dirbti Jonas Raudonis. Jo dukra Milda Raudonytė pasakojo apie judviejų draugystę, neretus susitikimus, agronomo konsultacijas su Prezidentu. 1936 metais Joną Raudonį išrinko Seimo nariu nors, anot jo dukros, jis visiškai nesirūpino agitacija už save, liko abejingas ir rinkimų dieną. Tą vakarą miegoti nuėjo kaip visada, o apie išrinkimą pranešė iš Kretingos atjojęs giminaitis. 

Visai tikėtina, jog į Seimą J.Raudonis ėjo A.Stulginskio raginamas ir nešėsi Prezidento patarimų, siūlymų bei buvo jo atstovas valstybės valdymo darbuose.  
Aleksandras Stulginskis – vienas iš nedaugelio Lietuvos politikų, kurio žemaitiško charakterio nulemti apsisprendimai rodo jo didelę dvasinę jėgą ir geriausiųjų žmogiškųjų vertybių pasirinkimą.
1908 metais baigęs Žemaičių kunigų seminariją Kaune, po to metus tobulinęsis Austrijoje, Insbruko universiteto teologijos filosofijos fakultete, A.Stulginskis vis dėlto atsisakė įšventinimo į kunigus ir pasuko jam mielesniu keliu. 1913 metais jis baigė Halės (Vokietija) universiteto žemės ūkio institutą. 

Kita didelė gyvenimo kryžkelė buvo 1926-aisiais, po perversmo Lietuvoje. Tikėdamas, kad ir toliau valstybėje bus tęsiamos demokratinio parlamentarizmo tradicijos, A.Stulginskis vadovavo Seimui. Kai A.Smetona jį paleido, griežtai kritikavo naujojo šalies vadovo politiką. Nors A.Stulginskiui buvo siūloma prestižinė diplomatinė tarnyba, jis nepardavė savo garbės ir orumo, nepataikavo naujai valdžiai ir pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. 

Lietuvos krikščionys demokratai teigia, kad A.Stulginskis yra vienas iš ryškiausių XX amžiaus Lietuvos valstybininkų: Lietuvos tarybos narys, Vasario 16 –osios akto signataras, Steigiamojo Seimo pirmininkas, pirmasis konstitucinis valstybės Prezidentas, LKDP pirmininkas. Anot prelato M. Krupavičiaus, „A.Stulginskiui vadovaujant nutiestas kelias į Lietuvos ateitį, duota jos gyvenimui linkmė; tos tvarkos pagrindas – demokratija, lietuvybė, socialinis teisingumas ir demokratiška tolerancija“.

Išrinktas Seimo pirmininku A.Stulginskis nurodo politikos kryptį: „Pilietinių teisių ir pareigų pamatus padės mūsų valstybės Konstitucija. Ji turės būt perdėm demokratinga, kaip ir visas mūsų kraštas, jame šeimininkaus pati tauta per renkamuosius atstovus. Lietuva turės būti savo valstybės forma demokratinė respublika“. Jis akcentuoja ir penkioliktais atkurtos nepriklausomybės metais Lietuvoje itin aktualią tebeesančią įstatymų viršenybę valdžios struktūrose.  

1941 m. birželio 7 d. NKGB Kretingos apskrities operatyvinis įgaliotinis seržantas Popovas priėmė nutarimą suimti A. Stulginskį. Nutarime sakoma, kad jis „...yra stambus buožė ir daug metų išnaudojo gyventojus. Savo buožiniame ūkyje, susidedančiame iš 173 ha, turi 15 arklių, 37 karves, 17 avių, 10 kiaulių, 1038 kvadratinių metrų namą, 1624 kvadratinių metrų svirną, 1639 kvadratinių metrų kiemo pastatų, daug ūkio padargų. Nuo 1920 iki 1926 m. buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas“.

Po šešių dienų ištremtas į Krasnojarsko krašto Rešiotų stotį, į Lietuvą A.Stulginskis sugrįžo 1956 metais, dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vytėnų sodininkystės- daržininkystės bandymų stotyje. Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune. 


Karaliaus Mindaugo menama sužeidimo vieta. 9, B-4.
Lopaičių piliakalnis. 10, B-4.
Spėjama pagonių žemaičių Šventvietė. 11, B-4.
Tverų – Varnių keliu važiuojant ketvirtame kilometre už Tverų asfaltą kerta kaimo keliukas. Kairėje – kalvelė, ant kurios iš lauko akmenų sukrautas aukuras, šalia jo auga ąžuoliukas. Taip tveriškiai iš „Aitros“ istorijos klubo pažymėjo menamą Mindaugo sužeidimo vietą. Iš jos žvelgiant į šiaurę, matosi Lopaičių piliakalnis, o į rytus nuo jo – Šventvietė.


Karaliaus Mindaugo sužeidimo vieta, matyt, visam laikui liks simbolinė.  Tveriškiai, suskubę šalia Lopaičių piliakalnio „įkalti stulpelį“, turi savo argumentų, kuriuos sunku nuginčyti jau vien todėl, kad tikslios sužeidimo vietos nustatyti neįmanoma. 

„Aitros“ klubo narys, netikėtai 2005 metų vasara miręs gydytojas Antanas Vaizgirdas sakė bandęs faktus suderinti su spėliojimais. Anot jo, iš istorinių šaltinių žinoma, kad 1251 metais mūšyje su žemaičiais Mindaugas buvo sužeistas, o karščiuoti nuo infekcijos Lietuvos vienytojas pradėjo prie Skaudvilės. Medikas suskaičiavo, kad nuo sužeidimo iki jo sukeltos ligos praėjo tiek laiko, kiek jo anuo metu reikėjo nukeliauti nuo Tverų iki Skaudvilės. Vadinasi kažkur čia, prie Lopaičių piliakalnio jis ir buvo sužeistas.  

Anot Rietavo miškų urėdijos Tverų girininko ir vietos „Aitros“ istorijos puoselėtojų klubo nario Jono Rekašiaus, kai miškininkai ėmė pjauti medžius nuo šalia Tverų esančio Lopaičių piliakalnio, jų darbo atvažiavo pasižiūrėti Telšių „Alkos“ muziejaus direktorius Stasys Kasparavičius. Likęs patenkintas, kad dabar garsi praeityje vieta atsivers keliauninkams, o nuo piliakalnio regėti puikūs vaizdai, S.Kasparavičius išėjo pasidairyti po apylinkes ir rado, anot jo, ... Žemaičių pagonių dvasinį centrą, kurį dabar daugelis vadina Šventviete.

Pats S.Kasparavičius pasakoja, jog daugiau kaip ketverius metus atidžiai tyrinėjo Biržulio – Lūksto duburio pilių sistemą. Jo manymu, tai buvo galinga XII – XIII amžiuose egzistavusi užkarda ginkluotai invazijai iš vakarų, o kartais – kai pašlydavo žemaičių ir lietuvių santykiai - ir iš rytų.

Oficialioji istorija dar atsargiai žiūri į Lopaičius, į Varnių regioniniame parke esantį – S.Kasparavičiaus įsitikinimu – Ipatijaus metraštyje minimą Vykinto miestą. Jame, pasak muziejininko, vienu metu tilpo apie 10 tūkstančių karių, kurie per vieną dieną galėjo pasiekti aplink esančius piliakalnius ir padėti jų gynėjams sunaikinti užpuolusius priešus.

Vykinto suburtų žemaičių svarbą byloja ir 1236 metais vykęs Saulės mūšis, kuriame žemaičiai ir jų sąjungininkai nugalėjo kalavijuočių ordiną iš Livonijos, o ordino vadovas žuvo. Anksčiau buvo manoma, kad Saulės mūšis vyko dabartiniame Joniškio rajone, tačiau profesorius E.Gudavičius svarsto, jog jis vyko tarp Kelmės ir Tverų – arčiau Vykinto miesto. Jį sunaikinti kartu su Tverais galėjo būti ordino tikslas. 

Lopaičiai – vos už keturių kilometrų nuo Vykinto miesto. Londono Metropoliteno universiteto dėstytojas Aivaras Citronsas piliakalnį ir šalia esančią Šventvietę vadina žemaitišku Stounhendžu, nes randa daug panašumų su pasaulyje garsia pagonių žynių buveine ir astronomine stebykla.

Klaipėdos universiteto rektorius, habilituotas daktaras, profesorius Vladas Žulkus mano, jog Lopaičiai – „tragiškai įdomi vieta“. O „Aitros“ klubo vadovė, tveriškė mokytoja Irena Vaizgirdienė tikina, kad ir be archeologinių tyrinėjimų aiškiai matyti, jog Šventvietės reljefas, radiniai joje byloja apie Lopaičių svarbą praėjusio tūkstantmečio pirmos pusės Žemaitijos, Lietuvos ir net visos Europos istorijoje. Kunigaikštis Vykintas buvo karo vadas, suvienijęs pagonis (anot A.Citronso – vedus) žemaičius ne tik kovai prieš kraštą siaubusius krikščionis, bet ir Mindaugo bandymus Žemaitiją prijungti prie Lietuvos. A.Cironsas netgi modeliuoja situaciją, kad žemaičių spaudžiamas Mindaugas nuo Šventvietės šlaito akmens nusviedęs karaliaus karūną piliakalnio link.

Kol pripažinti istorijos mokslo autoritetai tyli, tveriškiai simboliškai pažymėjo Mindaugo sužeidimo vietą 1251 metų jo ir Vykinto kariuomenių mūšyje. Manoma, kad kitais metais -1252-aisiais, kai Mindaugas jau su gausesnėmis pajėgomis vėl puolė žemaičius, Vykintas žuvo, nes po Tverų mūšio Žemaičių kunigaikštystė ėmė nykti.

Regis, „tragiškai įdomi vieta“ – tai Lopaičių Šventvietės ir Vykinto miesto kompleksas, kuriuose dienos šviesą išvysta vis daugiau radinių. S.Kasparavičius su kolegomis Vykinto miesto pietiniame šlaite pakėlė ir pastatė iki pusės žemėje gulėjusį akmenį, kuris pasirodo esąs skulptūra. Aiškiai matyti iškalti žmogaus veido bruožai. Galima manyti, jog tai kunigaikščio Vykinto portretas, nes, anot mokslo istoriko, profesoriaus Liberto Klimkos, baltų kraštuose panašių radinių yra.

Komentuodamas pastarąjį radinį, L.Klimka rašo:
„Tyrimai Vembutų ir Lopaičių piliakalniuose man pradeda priminti Trojos atradimo istoriją. (Tai) S.Kasparavičiaus "mažoji Žemaičių Troja"... Visa tai rodo, kaip menkai dar pažįstame tautos proistorę. Archeologija iki šiol plėtota labai netolygiai, piliakalnių tyrimai nesistemiški. Iškastas akmuo su veidu labai įspūdingas. Ir ypač savo "modernumu" (ar archajiškumu?). Jame nematyti šlifavimo pėdsakų, todėl atrodo neišbaigtas.

Būtina atlikti traseologinius tyrimus, ieškant įrankio paliktų ant akmens paviršiaus žymių - akmeninio ar geležinio kalto, plaktuko...Tada būtų galima spręsti apie akmens apdorojimo laikmetį ir, gal būt, identifikuoti pavaizduotą asmenį.

Baltų kraštuose tokie radiniai šiek tiek žinomi: Lyvių genties vado akmeninė galva rasta Salaspilio apylinkėse, Prūsijoje žinomi akmeniniai karių atvaizdai. Tai visose archajinėse kultūrose egzistavusių protėvių (vadų, žynių) kulto aidai.

Labai svarbu pratęsti didesnėmis pajėgomis minėtų paminklų tyrinėjimus, nes tik visuma rezultatų gali padėti atsakyti į kirbančius klausimus. Viena neabejotina, kad kulto centras turėjo būti greta kunigaikščio buveinės...“. Pastarasis profesoriaus pastebėjimas – dar vienas argumentas ir „žemaitiško Stounhendžo“, ir Vykinto miesto naudai. Tačiau L.Klimka nuogąstauja, ar, pasklidus žiniai apie unikalius radinius Žemaitijoje, anksčiau už mokslininkus nesukrus senienų vagys. Šventvietėje nuo spėjamo žynio kapo jau dingsta akmenys...  

Velse (Anglija) esantis ir Lopaičių spėjamos Šventvietės (dešinėje) dolmenai – 
panašūs.

ruskio_draustinyje_lieptas_per_upeli.jpgRuškio kraštovaizdžio draustinis, poilsiavietė, Vytauto ąžuolas. 12, A-4.
Iš Tverų reikia važiuoti Žarėnų link apie 3 km, ir pasukti dešinėn ten, kur rodo rodyklė į Ruškio kraštovaizdžio draustinį. Dar už kokio kilometro keliuko išsišakojime pasukę kairėn pateksite tiesiai į Rietavo miškų urėdijos įrengtą poilsio aikštelę ant Ruškio ežero kranto.


Ruškio kraštovaizdžio draustinis Rietavo miškų urėdijos Tverų girininkijoje sulaukia vis daugiau ir daugiau lankytojų. Tveriškiai šią vietą pamėgo seniai: dar prieškario laikais ant ežero kranto mėgdavo burtis jaunimas, vykdavo šventės, žmonės poilsiaudavo. 1930 metais, minint Vytauto Didžiojo mirties penkiašimtąsias metines, tveriškiai pasodino ąžuolą, kuriuo stebisi net specialistai. Anot Kretingos miškų urėdijos urėdo pavaduotojo Sigito Kupšio, šiek tiek daugiau kaip per septyniasdešimt metų medis toks galėjo užaugti tik labai geroje žemėje arba jeigu buvo sodintas su didele meile.

ruskio_ezeras.jpgNe tik ežeras, vaizdingos jo apylinkių kalvos traukia žmones, bet ir vis plačiau sklindantis garsas apie draustinio teritorijoje ir jo apylinkėse esančius Lopaičių piliakalnį, 2-3 mūsų eros šimtmečio Pribitkos kapines, rastą spėjamą žemaičių pagonių Šventvietę su vieninteliu Lietuvoje dolmenu, observatorija, žemėje iškastu laivo simboliu. 

Geras šeimininkas svečiams stengiasi suteikti kuo geresnes sąlygas susipažinti su savo valdomis, pailsėti. Rietavo miškų urėdijos užsakymu už jos, Rietavo savivaldybės pinigus „Plungės lagūnos“ uždaroji akcinė bendrovė prie Ruškio ežero įrengė naują poilsiavietę. Be minimalių čia jau buvusių patogumų ir pramogų aikštėje po Vytauto ąžuolu atsirado pavėsinės, kuriose prie ąžuolinių stalų vienu metu gali susėsti beveik šimtas žmonių, pastatytas naujas lieptas, supynės vaikams, ir žmonėms su negale skirtas tualetas, įrengta aikštelė automobiliams pastatyti, seniūnija suremontavo prie ežero vedantį keliuką. Matomiausioje vietoje atsistojo tautodailininko Alvydo Pociaus sukurtos Senosios miško dvasios, Vandenio skulptūros.

Pribitkos II-III šimtmečio kapinės. 13, B-4.
Nepamatyti jų neįmanoma. Reikia iš naujojo Tverų – Varnių kelio už Tverų pasukti kairėn į senąjį vieškelį, pravažiuoti Rietavo miškų urėdijos užsakymu restauruotą kelią Lopaičių piliakalnio ir Šventvietės link bei lankytojams pastatytą automobilių stovėjimo aikštelę. Dešinėje atsiveria nuostabūs vaizdai į pietus, o kairėje prasideda miškas. Jam pasibaigus kairėje ir prasideda Pribitkos kapinynas.


Dabar vaizdas čia gana liūdnas. Aiškiai matyti, kad didžioji kapinyno dalis nukasta, dingo ištisas didelę istorinę ir kultūrinę vertę turintis klodas.  

Pirmasis didysis kapinyno niokojimas vyko bene 1965 – 1970 metais. Tada buvo remontuojamos dar neasfaltuotos Tverų miestelio gatvės ir kolūkio keliai. Tveruose tuo metu gyvenusi Regina Jerutytė-Radkevičienė puikiai prisimena, kaip iš sunkvežimių byrėjo žvyras su kaulais. Moteris pasakoja, jog kažkodėl jų daugiausia būdavo per atlydį. Šiurpokai rodėsi žmonių kaukolės po langais, tuomet dar pradinių klasių mokinukė stengėsi jų nematyti arba bent jau nuridenti toliau nuo savo namų langų. 

Antrąjį niokojimą mena 2004 metais Plungės rajono merų išrinktas Algirdas Pečiulis, daugiau kaip prieš dvidešimt metų dirbęs Plungės kelių valdyboje gamybos skyriaus viršininku. Tada buvo rekonstruojamas, tiesinamas senasis Tverų – Varnių kelias. Apie radinius Pribitkos žvyro karjere A.Pečiulis sužinojo jau baigiantis kelio remonto darbams. Tik tada žinia apie senovės žemaičių laidojimo vietą pasiekė mokslininkus, kurie 1982 metais karjerą uždraudė eksploatuoti ir ėmė tyrinėti. Archeologai priešokiais darbuojasi iki šiol ir Pribitkoje bei apylinkėse randa daug vertingų tūkstantmečių senumo istorijos liudijimų.

2002 metų gruodžio mėnesį archeologijos ekspertas Bronius Dakanis ataskaitoje apie nuveiktą darbą rašo: 
„...Tuometinį tankų Tverų apylinkių apgyvendinimą patvirtina ir Tveruose aptikti to laikotarpio bei panašaus laikmečio Pribitkos kapinynai (Tverai siejami su XIII a. II ketvirčio Žemaitijos kunigaikščiu Vykintu, kuris, kaip nurodo Ipatijaus metraštis, vadovavo žemaičių kariuomenei Saulės mūšyje 1236 m.). Be to, nustatyta, kad paties Lopaičių piliakalnio, vadinamo Pilimis, vakarinis šaltiniuotas šlaitas griūva į Aitralės upelį. Sutvarkius želdinius piliakalnyje, reikėtų parengti jo šlaitų sutvarkymo projektą ir paruošti šią Žemaitijos ir Lietuvos istorijai svarbią vietą lankymui (nuo piliakalnio atsiveria įspūdingas vaizdas į mažai urbanizuotas Tverų apylinkes, leidžiančias suvokti šios vietos svarbą Žemaitijos gynybinėje sistemoje prieš Kryžiuočių ordiną, beje, labai primenančioje Vilniaus).“ ...

Vos keliems mėnesiams praėjus po šio archeologo pasiūlymo, Rietavo miškų urėdija užsakė Lopaičių piliakalnio ir kelio jo link sutvarkymo projektą. Prasidėję darbai atvėrė tokius istorijos liudijimus, jog žado netekę mokslininkai tik aikčiojo ir ilgai nesiryžo prabilti apie Lopaičių Šventvietę, spėjamą dolmeną, žynių kapines ir kitus radinius. Tai ir buvo iki šiol neregėto susidomėjimo Vykinto laikų Žemaitija pradžia.  

Deja, bet radiniai pačiame pilkapyne liudijo ne tik apie senovę, bet ir apie kelio tiesėjus.  

„Ekspedicijos metu griūvančiame pilkapyno pietiniame šlaite aptikta išbirusių žmonių kaulų,- toliau ataskaitoje rašo B.Dakanis. … Aptikta žmonių pavienių užkastų kaulų bei be sistemos gulinčių didelių aštuonių akmenų grupė. Akmenys, be abejo, yra sunaikintų pilkapių akmenų vainikų liekanos, o kaulai - iš palaidojimų pilkapiuose. Be to, į šiaurę-šiaurės rytus nuo ištirto ploto yra šalia viena kitos dar yra dvi 7 m skersmens ir 25-30 cm aukščio kalvelės - matyt, išskleisti pilkapių sampilai. …Tačiau į rytus nuo karjero dar gali būti išlikusi ir kapinyno dalis. Šiais metais, žvalgant karjero šlaitus, čia aptikta žmonių pavienių kaulų iš suardytų kapų. Be to, vietiniai gyventojai nurodė, jog ... kasant žvyrą į vakarus nuo kelio Ruškio ežero link … buvę rasta kaukolių, dėl ko kasimas buvęs uždraustas. Kad karjere iškasdavo daug žmonių kaukolių vežant žvyrą ant įvairių kelių dar iki tyrimų ir po jų nurodė ir Jonas Bružinskis iš Tauravo.“.

Dar vienas jau ne šimtmečių, o tūkstantmečių istorijos liudijimas taip pat rastas prie Pribitkos. Tai, anot B.Dakanio, „...ekspedicijos metu Tveruose išaiškintas nežinomas akmuo su dubenėliais, primenantis žmogaus veidą. Akmenys su dubenėliais datuojami žalvario amžiaus pabaiga - ankstyvuoju geležies amžiumi ir siejami su Saulės garbinimu. Žemaitijoje akmenys su dubenėliais dar surasti Apuolėje, Imbarėje ir Pelėkiuose, tačiau kad iš akmens, matyt kiek vėliau, būtų padaryta skulptūra, Lietuvoje nežinoma. … Akmuo ... esąs atvežtas iš Kaupų kaimo, esančio netoli Pribitkos pilkapyno ir kapinyno. …(Jis) surastas po melioracijos sumestų akmenų krūvoje.“

„Žieduotosios“ pušys. 
16, A-4. Tverų – Žarėnų keliu – iki kryžkelės po dideliu ąžuolu. Joje – dešinėn į mišką. Pravažiavus sodybą, už 300 metrų – keliukas dešinėn, prie kurio už puskilometrio ir auga žieduotieji medžiai.

1865 m vasario 9 d. "Vilenskij Vestnik" rašė, jog "...Vilniaus kraštas yra miškingas, beveik ketvirtadalis jo gubernijos apaugęs medžiais... Pušis ir eglė naudojamos statybinei medžiagai ir daug jų išvežama į užsienį. Beržas eina kurui ir ūkio reikalams. Iš klevo gaminami baldai, grindys, ratai. Ąžuolas naudojamas kniedijimui, grindims, malūnų poliams, o be to daug jo išvežama į užsienį. Uosis ir liepa geriausiai tinka namų apyvokos daiktams gaminti. Tik labai gaila, kad liepa pradeda nykti",- guodėsi tuometiniai gamtos sergėtojai ir šaukėsi batsiuvių pagalbos. Mat, anot to paties leidinio, Vilniaus krašte 1865-ais metais buvo 841095 gyventojai, apie pusė kurių - 400 tūkstančių - avėjo vyžomis. Geriausias toks apavas tarnauja tik tris dienas. Vadinasi, vienam žmogui per metus reikėjo daugiau kaip šimto porų, o visiems vyžuotiems – per 40 milijonų. "Duok Dieve,- rašė "Vilenskij Vestnik",- kad mūsų valstiečiai greičiau galėtų nešioti aulinius batus". 

Tad vienais pirmųjų gamtosaugininkų Lietuvoje galima vadinti ir liepų kailį gelbėjusius batsiuvius. Vargu ar kas jiems pastatys bent kuklų paminklėlį, nors yra ir jų nuopelno, kad liepos medis šiandien neįrašytas į Raudonąją knygą, o mūsų tautodailininkai turi iš ko skaptuoti rūpintojėlius, marijas, kipšus, didelius ir mažus samčius.

Bet devynioliktojo amžiaus pabaigos, dvidešimtojo pradžios batsiuviai – ne vieninteliai dabartinių Lietuvos žaliųjų protėviai. Rietavo miškų urėdijos Tverų girininkijoje iki šiol išlikę nenuginčijamų įrodymų, kad dar carinės Rusijos laikais Lietuvos gamta buvo ne tik pajamų šaltinis, bet ir žmogaus rūpesčio objektas.

1912 – 1914 metais mūsų krašte siautė miškų kenkėjas verpikas vienuolis (Ocneria monacha), grasines sunaikinti didelius Vakarų Lietuvos eglynų plotus. Ėdrūs kerpėse, žievės plyšiuose išsiritę vikšreliai lipo į viršų, graužė eglių, pušų spyglius, virto drugiais ir vėl dauginosi tuntais. 1856 metais verpikas vienuolis buvo apkėtęs net 120 tūkstančių hektarų plotą, palankios kenkėjui sąlygos pasitaikė 1908 metais. Dar po ketverių metų prasidėjusią verpiko vienuolio invaziją miškininkai pasitiko bene vienintele tuo metu gynybos priemone: aplink eglių ir pušų kamienus tepė lipnios smalos, kad spyglių link keliaujantys niekadėjai vikšrai joje įklimptų ir pražūtų.

Praėjo beveik šimtas metų, bet Tverų girininkijos Lopaičių miške iki šiol yra išlikusių žieduotų medžių. Tokį terminą išgirdęs pasimeta net ne vienas miškininkas. Atseit, yra žieduotų paukščių, gyvūnų, bet apie tokius medžius nieko negirdėjęs...

Rietavo miškų urėdas Vaclovas Jankauskas sako, kad žieduotas pušis ir egles reikia išsaugoti ne tik kaip gamtosaugos paminklus, bet ir kaip Lietuvos istorijos žiupsnelį. Nukirtus keliasdešimt iki šių dienų tebestovinčių medžių urėdijos ekonomikai nebus nei geriau, nei blogiau, bet nebeliktų vietos, kurioje galima pamatyti ir pajausti beveik šimtmečio senumo žmogaus rankų prisilietimą.


Rešketos upės baseinas. 
17, A-4. Pasiekti jį – taip pat, kaip ir žieduotuosius medžius, tik už sodybos nereikia sukti dešinėn, o traukti dar porą šimtų metrų tiesiai ir sukti į keliuką kairėn.


Vienas pirmųjų dabartinės Rietavo miškų urėdijos teritorijoje prieškario laikais melioracijos projektas už valstybės pinigus buvo įgyvendintas Rešketos upelio baseine. Zimagorai ištiesino, pagilino per pelkes tekančią vagą, sutvirtino durpingus jos krantus, tačiau naudos nebuvo. Mat per menkas nuolydis, net per polaidį reikia gerai stebėti kad pamatytum, kurion pusėn teka vanduo. Į upelį suteka daug šaltinių, o medžiai vietomis auga virš vandens išplautų tuštumų. 

Vakarinis Rešketėnų miško galas vadinamas Juodgiriu. Jame yra Pragarais vadinama vieta, kurioje apie dvidešimties arų plote žemė po kojomis bilda. O ten, kur to garso negirdėti, Tverų girininkas Jonas Rekašius yra bandęs besti per dviejų metrų ilgio pagalius, tačiau dugno nepasiekė. Iš Pragarų išteka ir į Rešketos upelį įteka Pragarupis. 

Anot Jono Rekašiaus, gal ir gerai, kad nepavyko nusausinti Rešketyne vadinamų plotų. Dabar tai puiki vieta retiems augalams, saugi paukščiams ir žvėrims. Mat ją be baimės prasmegti žmogus pasiekti gali tik tada, kai šaltis sukausto šiaip po kojomis linguojančią velėną.

Miškininkams, žinoma, iš tokių plotų menka nauda, bet ne tik ja matuojamas jų darbas. Saugomos istorijos neįrašysi į mėnesio, ketvirčio, metų ataskaitas, bet jų pareikalaus ateinančios kartos. Tačiau šių dienų verslininkai vis dėlto bando gvieštis vienadienės naudos. Buvo atsiradęs projektas, net mokslininkų paruošta poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, pagal kurią, atseit, nieko blogo neatsitiks, jeigu Rešketos baseiną išvagos durpes kasantys traktoriai. 

Jonas Rekašius įtartinai žvelgė į mokslininkų pasiūlymą, todėl pasikvietė gamtosaugininkų patikrinti, ar prie Rešketos iš tikrųjų yra taip, kaip rašoma ataskaitoje.

Jos autoriai teigė, kad „retų ir saugomų (augalų) rūšių bei buveinių nerasta“, tačiau Žemaitijos nacionalinio parko gamtos skyriaus vedėja Marija Jankauskienė ir Rietavo miškų urėdijos saugomų teritorijų skyriaus vedėja Marija Kataržytė vos per porą valandų numatomoje eksploatuoti teritorijoje rado retas į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas dėmėtąją, raudonąją, aukštąją gegūnes, laplandinį karklą, nariuotąją ilgalūpę, didelius sąžalynus saugotinų pelėdinių pelėžirnių, pelkinių skiautalūpių, tekšių, kiaušininių dviguonių, paprastųjų burbulių. Čia veši ir dideli vaistinio valerijono sąžalynai.

Gamtosaugininkės užregistravo ir į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas gerves, švygždas, pievines linges, erelį žuvininką, didžiuosius auksinukus drugius, didįjį karališkąjį laumžirgį. M.Jankauskienė ir M.Kataržytė tikina, kad planuojamas durpynas – tikra paukščių, varliagyvių ir vabzdžių karalystė, čia labai daug stirnų, gyvena briedžiai. Tyro gamtinė vertė atitinka europinės svarbos saugomų teritorijų Natura 2000 kriterijus, todėl M.Jankauskienė ir M.Kataržytė savivaldybės prašė padėti išsaugoti Kyvaičių - Šilų tyrą bei atlikti jame išsamius mokslinius tyrimus.

Be to, Varnių regioninio parko direktoriaus pavaduotojas Kazimieras Praeras įtarė, kad ataskaitos autoriai vengė užsiminti, jog planuojamas eksploatuoti plotas šliejasi prie parko buferinės zonos. Tai, anot K.Praero, gana rimta problema.

Nors verslininkai gamtosaugininkų nuogąstavimus vadino perdėtais, pasakojo net apie Kosta Rikos pavyzdžius, teoriškai įrodinėjo, kad durpynas nekenks gamtai, tačiau, regis, sulaukę kategoriško pasipriešinimo, nurimo. Todėl bent jau 2005 metais Rešketos baseinas buvo tikra retų augalų, paukščių ir kitokio gyvio karalija, kurią pamatyti, pasidžiaugti retais Lietuvoje vaizdais galėjo kiekvienas.  

Akmenskinės senkapis, Montrimų sodyba. 
79, A-4. Iš Medingėnų važiuojant Plungės – Žarėnų kelio link, už poros kilometrų dešinėje pasirodo už šimtamečių liepų bandanti slėptis sodyba, ant tolimesnės kalvos – senkapiai. Priešingoje kelio pusėje stovi abarių griuvėsiai – Montrimų sodybos liekana.

Nuo Medingėnų iki Plungės – Žarėnų kelio – keturi kilometrai. Tačiau juose – ne tik atstumo, bet ir laiko ženklai. Pastaruosius mums paliko beveik prieš keturis tūkstančius metų prasidėjusio žalvario amžiaus gyventojai, nes rytinėje Akmenskinės kaimo kalvos pusėje 1967 metais archeologai rado to meto stovyklos pėdsakų - ūkinių duobių, židinio liekanų, brūkšniuotosios keramikos, titnago nuoskalų, trinamųjų akmenų. O kalvos viršūnėje aptiktas XI-XII amžių degintinis kapinynas. Jo vietą dabar žymi tik baigianti žolėje pasislėpti akmenų eilė ir betoninis stulpelis, nuo kurio kažkas nuplėšė metalinį ženklą su užrašu.

Ant gretimos, arčiau Medingėnų esančios kalvos lyg vaiduoklis stovi neseniai žmonių paliktas namas. Netoli gyvenanti 1915 metais gimusi, bet dar guvi ir gerą atmintį turinti Stasė Platakienė pasakojo, kad seniai seniai čia buvo Stasiulių ūkis, anot senolės – beveik dvaras. Per ilgą laiką keitėsi jo gyventojai, o dabar buvusių šeimininkų palikuonys susigrąžino turtą, užrakino duris ir paliko namą, didžiulį kiemą tuščius. Kas buvo šimtametėmis liepomis aprėmintame apie hektaro plote šalia namo, senolė neprisimena. 

Rodos, tik liepos, atsiknojusiomis lentomis girgždantis namas, betoniniame pamate įmūrytas metalinis kryžius šalia prieangio, didžiulis gandralizdis ant kraigo, laiko patamsintas sienų lentas slepiantys laukėjantys krūmai šeimininkauja po pilku rudens dangumi ir netrukus išvys iš kiemo, matyt, paskutinių jo gyventojų pasodintas ir dar neužaugusias pušeles, eglaites. Jos – lyg svetimkūnis po aklais langais. Toks įspūdis dar labiau stiprėja, kai virš sodybos ratus suka ir kažką įsakmiai krankia nuo senkapio pusės atskridęs kranklys.

Kitoje nuo kapinyno kelio pusėje – irgi šimtmečių dvelksmas, sklindantis iš tos vietos, kur dar neseniai – šiek tiek daugiau kaip prieš dvidešimt metų - stovėjo Montrimų sodyba. Anot Stasės Platakienės, senų senovėje toje vietoje stovėjusi anksčiau nei Medingėnuose statyta bažnyčia, kažkur mėtosi akmuo su senais užrašais, o pakriaušėje tebeauga Vytauto Didžiojo prisilietimą menantis ąžuolas.

- Dabar ta žemė vėl priklauso Montrimams,- gudriai šypsodamasi sakė senutė.- Aleksas gyvena Žarėnuose,- lyg suvokdama, kad sunku patikėti jos kalbomis apie bažnyčią, Vytautą, akmenį,- siunčia pasiteirauti geriau žinančiojo.

Bet iki buvusios Montrimų sodybos arčiau, tad pirmiausia pėdinu ten. Ant vienos kalvelės – abarėmis vadinamo tvarto liekanos, ant kitos – metaline tvorele aptvertas medinis kryžius. Po juo, kaip ir sakė Stasė Platakienė – akmuo su iškaltu lenkišku tekstu: „EGO TOMAS ANTONINUS Z MINGAILA PIOTROWSKI BEDĄC POSESOREM NA DOBRA MĄTOWTIZKI ALI AS BLUDALE FUNDOWAŁAM TEGO MOSTA PRZEZ LAT 4 Z KONCIYL ROKU 1792 MIESIACA JULII 3 DNIA. MPR.“.

Prasmė maždaug aiški. Savininkas Tomas Antoninas Piotrovskis iš Mingailų giminės 1792 metų liepos 3 dieną baigė statyti tiltą. Žvalgausi nuo kalvos, aplink neregėti vandens nė vienai varlei panerti. Koks tiltas? Ką reiškia „BLUDALE“? Akmenyje iškaltą tekstą trumpąja žinute siunčiau lenkų kalbos žinovui, bet ir jis nepagelbėjo. 

Užtat jau per septyniasdešimt metų turintis Aleksandras Montrimas viską sudėliojo į savo vietas. Neaišku liko tik viena: kaip istorikai, paminklosaugininkai iki šiol neaptiko ir netyrinėjo šios vietos.
Aleksandras joje gyveno nuo gimimo trisdešimt antraisiais iki aštuoniasdešimtųjų, kol jo šeimyną iškėlė melioracija. 

Tėvas Bronislovas Montrimas buvo savamokslis bet labai geras veterinaras, tokią pat specialybę pasirinko ir visi penki sūnūs. 

1939 metais samdyti vokiečiai Montrimų ūkyje pastatė 30 tūkstančių litų kainavusį tvartą su užvažiavimu į pastogę. Tokie vadinami abarėmis. Iki šiol išlikusius pamatus, pakilimą į pastogę, durų arkas betonavo, o dabar jau dingusias sienas drėbė iš molio. Pamatams akmenis rinko čia pat. Anot A.Montrimo, ten pakliuvo ir po didžiuoju ąžuolu su užrašu buvęs riedulys. Lyg per miglą Aleksandras mena, jog tėvas sakydavęs, kad nežinia kada, nežinia kieno kaltas tekstas skelbė apie Vytauto Didžiojo apsilankymą šiose vietose ir tą įvykį menantį ąžuolą.

Nors tokia žinia atrodo neįtikėtina ir bent jau Rietavo kraštui sensacinga, tačiau užrašas ant po kryžiumi iki šiol gulinčio akmens tvirtina, kad Piotrovskis buvo iš Mingailų giminės. O istorikai sako, jog Mingaila buvo vienas artimiausių Vytauto patikėtinių, pirmasis Vilniaus kaštelionas, iki tol Ašmenos ir Veliuonos seniūnas, kai kurių rusų metraščių net vadinamas Algirdaičiu. 

Vincas Krėvė „Skirgailoje“ Mingailos dukros Oligės lūpomis sako: „Mano tėvas Mingaila - narsus bajoras. Jis visuomet sėdi dešinėj kunigaikščio jo taryboje“.  

Be to, R.Petrauskas straipsnyje „Žemaičių diduomenė ir politinė padėtis Žemaitijoje XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje“ rašo, jog Vokiečių ordino atstovas Žemaitijoje 1406 metų liepos 30 dieną laiške savo maršalui pranešė, kad pas jį lankėsi „žymiausi visų kraštų atstovai“, tarp kurių buvo ir Mingaila. Po kelerių metų jis jau minimas tarp Vytauto pavaldinių. 1412 metais Mingaila tapo Veliuonos seniūnu, o kitais metais Horodlėje gavo Sirokomlės herbą. 1413 metais Mingailos brolis Vizbaras liudijo Vytauto pusėje ginče su Vokiečių ordinu dėl sienų. Už tai šios giminės nariai buvo Vytauto apdovanoti.

Tikėtina, kad dovana ar jos dalis galėjo būti ir dabartinės Akmenskinės kaimo žemės. Jeigu tai tiesa, Montrimų giminė yra tik antrieji jos šeimininkai nuo Vytauto laikų. Aleksandras iš tėvo pasakojimų žino, kad šioje vietoje iš Petrauskių (Piotrovskių) pirkta žeme vaikščioja septinta ar net aštunta Montrimų karta.

Kryžius ant kalvelės žymi vietą, kurioje buvo Montrimų gyvenamojo namo kiemas. Namas, anot Aleksandro, buvo suręstas daugiau kaip prieš du šimtus metų ant dalies gal net šešioliktame amžiuje statytos bažnyčios pamatų. Melioratoriai devyniasdešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasidarbavo šauniai: iš visos sodybos liko tik abarių griuvėsiai, o iš kitų pastatų – nė pamato akmens. 

Tačiau bemaž dviejų metrų gylyje vis dėlto yra atsakymų į daug klausimų. Aleksandras tikina, kad kieme Montrimai neturėję rūsių, nes visur, kur tik bandė juos kasti, rado žmonių kaulų. Vienoje vietoje net stebėtinai stambių. Supainioti su kokio nors gyvulio vyrai tikrai negalėjo, nes visi Bronislovo sūnūs buvo diplomuoti veterinarai. 

Vadinasi, namas tikrai galėjo stovėti ant pastato, aplink kurį buvo kapinės, vietoje. Tik abejotina, ar tai buvo bažnyčia, nes ant jos pamatų įsikurti gyventi vargu ar būtų drįsęs koks krikščionis. Gal čia buvo pagonių laikus menantis statinys?

O štai ąžuolas tikrai gali prisiminti Vytautą Didįjį jeigu jis, padovanojęs Mingailos giminei valdą, ją aplankė. Rietavo miškų urėdijos miškininkai spėja, kad 6,7 metro apimties medis apytikriai yra 575 – 600 metų amžiaus. Vadinasi, jis išdygo 1405 – 1430 – Vytauto valdymo metais.

Aleksandras Montrimas sako, kad ąžuolas dar yra ir lemtingas. Kai nulūžo viena didžiulė jo šaka – mirė tėvas. Tais metais, kai nulūžo kita šaka, avarijoje žuvo brolis Jonas. 

O Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotojas V.Bezaras tikina, kad Montrimų ąžuolas per neapsižiūrėjimą net neįrašytas į gamtos paminklų sąrašą, nors pagal apimtį jis yra šeštas ar septintas Lietuvoje. Šakių rajono Zyplių, Ignalinos rajono Trainiškio, Joniškio rajono Gumbuotasis ir daugelis kitų gamtos paminklais paskelbtų ąžuolų yra menkesni už Akmenskinėje augantį. Rietavo savivaldybėje apskritai nėra nė vieno valstybės saugomu gamtos paminklu paskelbto medžio, tad Montrimų ąžuolui, matyt, lemta būti pirmuoju. Ir ne tik gamtos paminklu, bet ir priminimu apie šiose vietose buvusius gyvenimus nuo Vytauto laikų.
Juose turėtų būti įrašyta ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vardas. Anot Aleksandro Montrimo, jo mama Filomena Rudavičiutė buvo iš artimų M.Valančiui giminaičių šeimos, kuri gyveno netoli Varnių. Vyskupas gelbėjo jai ūkininkauti, o kai 1865 metais Žemaičių vyskupija kėlėsi į Kauną, M.Valančius pas Rudavičius paliko daug savo daiktų: stalą, kėdžių, fotelį, skrynią su drabužiais, nuotraukomis, dokumentais. Nutekėjusi į Montrimų ūkį, F.Rudavičiutė su savimi pasiėmė ir tai, ką vyskupas jos tėvų namuose buvo palikęs.

Per antrąjį pasaulinį karą, 1944 metų rudenį, kai vokiečiai traukėsi iš Lietuvos, jų turtui vežti išsivarė ir Bronislovą Montrimą. Visą žiemą jis vargo kelionėje, lageryje Lenkijoje, net buvo priverstas savo vežimu vežti sušaudytus, mirusius lenkus. Pavasariop Bronislovas pabėgo ir sėkmingai grįžo namo. Nors jau buvo beveik šešiasdešimties, savo gurguolėn jį pagriebė rusai. Su jais jis nukeliavo iki Berlyno, ten buvo sužeistas. Apdovanotas medaliais grįžo namo.

Penkiasdešimtųjų pradžioje tris jo sūnus – Aleksandrą, Bronislovą ir Donatą paėmė tarnauti kariuomenėje. Kol jie vilkėjo rusiškomis uniformomis, tėvą vieną dieną iškvietė į Rietavą. Jis, kaip sakė Aleksandras, manė, jog gaus kokį apdovanojimą kaip karo veteranas, bet pasirodė priešingai. Valdininkas pareiškė, jog Montrimas yra buožė ir turi arba sumokėti keturiasdešimt tūkstančių rublių, arba rytoj pat atvažiuos pareigūnai ir konfiskuos turtą.

Tokių pinigų neturėdamas, grižęs namo Bronislovas pakinkė į ratus arkliuką, pasiėmė žmoną, vaikus, karvutę, būtiniausių daiktų ir išsikraustė. Kitą dieną atvažiavę darbininkai surinko viską, kas namuose buvo likę ir išvežė. Motiejaus Valančiaus daiktus – taip pat.

Tik po metų Bronislovas Montrimas gavo žinią, kad jį išbuožino neteisingai ir leidimą grįžti namo. Tačiau išvežto turto valdžia neatidavė. Tuo pačiu metu grįžo ir Aleksandras su broliais. Kol šeimyna vėl prasigyveno, iš kariuomenės grįžusiems sūnums lova tarnavo ant kaladžių paguldytos durys.

Kur dingo M.Valančiaus daiktai – niekas nežino. Lietuvos archyvų departamente paaiškino, kad teismo sprendimą išbuožinti, konfiskuotų daiktų sąrašą galima rasti Telšių apskrities archyve. O jeigu, kaip sakė Lietuvos archyvų departamento dokumentų saugojimo ir informacijos skyriaus vyresnioji specialistė Daina Čenytė, Montrimai buvo išbuožinti ne teismo, bet vietos milicijos sprendimu, M.Valančiaus daiktų ir kito Montrimų turto pėdsakų reikia ieškoti Lietuvos ypatingojo archyvo Vidaus reikalų ministerijos dokumentų skyriuje. Bet tai – jau istorikų duona. Ypač – Varniuose įsikūrusio Žemaičių vyskupystės muziejaus darbuotojams.

Šiūraičių piliakalnis ir alkakalnis. 
90, B-4. 8 kilometrai nuo Laukuvos Tverų link. Šiūraičių piliakalnis matomas nuo kelio kairėje pusėje. Alkakalnis – apie puskilometrį už jo.


Archeologas Bronius Dakanis ataskaitoje po 2002-ųjų metų Rietavo apylinkių žvalgymo ir žvalgomųjų archeologijos tyrimų rašo, kad už 250 metrų nuo Šiūraičių piliakalnio esanti kalva yra 100 metrų ilgio, apie 40 metrų pločio, nuo 4 iki 6 metrų aukščio stačiais šlaitais ir vadinama „gynybine kapaviete, Švedkapiu“. Vietos gyventojai sako paprasčiau – alkakalnis. O mokslininkas apgailestauja, kad kalva nesaugoma, nors ją reikėtų įrašyti į savivaldybės registrą ir atlikti žvalgomuosius archeologijos tyrimus, nes čia gali būti ir kapinynas, susijęs su netoli esančiu Šiūraičiu piliakalniu.

Jis, anot B.Dakanio, gerai išlikęs ir įspūdingas savo gynybiniais įrengimais - pylimais ir grioviais, todėl jame galėjo stovėti viena iš Tverų žemės pilių, nors jos gamtinė aplinka ne tokia patogi gynybai kaip Lopaičių piliakalnio. Tačiau archeologas tikina, kad Šiūraičių piliakalnis - vienas iš unikaliausių Žemaitijoje ir siūlo žvalgomuosius tyrimus, kurių metų reikia surasti neabejotinai prie piliakalnio buvusią papėdės gyvenvietę.

Piliakalnis patyrė ne tik šimtmečių senumo, bet ir jaunesnės istorijos invaziją. Vos už keliasdešimties metrų į rytus nuo jo tarpukario metais atsirado dvarelio namas. Jo gyventojai piliakalnio šlaite iškasė rūsį maistui laikyti. Po karo nacionalizuotame dvaro pastate įsikūrė kolūkio kontora, dabar jame gyvena kelios šeimos. Rūsys pritaikytas gyvuliams laikyti. Jo anga gana kraupokai atrodo šalia paminklo su šiais laikais bene per stebuklą išlikusiu užrašu, skelbiančiu, kad šioje vietoje „Buržuazinių nacionalistų nužudyti 1948.V.13. Uselis Pranas, Teresa Augustas, Valauskas Bronius, Bytautas Jonas“.


st_dariaus_muziejus.jpgS.Dariaus tėviškė. 18, C-2.
Vilniaus – Klaipėdos automagistralės 259-ame kilometre nuo Vilniaus, 51-ame kilometre nuo Klaipėdos rodyklė rodo kelią į Stepono Dariaus tėviškę –Klaipėdos rajono, Judrėnų seniūnijos, Dariaus kaimą.


Anksčiau kaimas vadinosi Rubiškėmis, 1896 metų sausio aštuntą – S.Dariaus gimimo dieną - buvo Kvėdarnos valsčiuje. Jucevičių – tokia tikroji S.Dariaus pavardė – didelis vienkiemis po bandymų jį sunaikinti melioracija, ugnimi, užmarštimi vis dėlto 1991 metų balandžio pabaigoje tapo legendinio lakūno muziejumi. Tais pačiais metais jis tapo Lietuvos technikos muziejaus, o nuo 1995 metų – Lietuvos aviacijos muziejaus padaliniu.

st_dariaus_gimtine.jpgNuo pat automagistralės iki muziejaus veda asfaltuotas kelias, išpiltas S.Dariaus ir S.Girėno atminimą saugančių oreivių bei tarybiniais laikais neleidusių lakūnų žygį užkloti užmaršties dulkėms entuziastų pastangomis. Tam kartais reikėjo imtis net gudrybių. Vienais metais iš visos Lietuvos būrys žmonių autobusais išdardėjo sodinti parko pergalei prieš Vokietiją paminėti, bet atsidūrė S.Dariaus tėviškėje. Čia jie supylė Šlovės kalnelį. Prie jo dabar stovi paminklinis akmuo žemaičiams, 1933 metų liepos viduryje pagal skridimo tikslumą užėmusiems pirmąją, pagal nuotolį – antrąją, pagal ore išbūtą laiką – ketvirtąją vietą pasaulyje.

Sodyboje atstatytame gyvenamajame name ir klėtyje įrengtos ekspozicijos, pasakojančios apie Lietuvos aviacijos istoriją, S.Dariaus gyvenimą, senąją žemaičių buitį. Muziejuje vyksta renginiai svarbioms Lietuvos aviacijos, S.Dariaus gyvenimo datoms pažymėti. Yra ir kempingas bei laukas lengviesiems lėktuvams nusileisti.

P.Kavaliausko sodyba (žemėlapyje nepažymėta)
Iš Judrėnų reikia sukti Pajūralio link apie 6 kilometrus. Sodyba stovėjo kairėje kelio pusėje.


1860 metais Gvaldų kaime gimęs Petras Kavaliauskas, 1876 metais susirgo raupais. Po ligos iki pat mirties 1933 metais buvo aklas, tačiau šviesos nematė tik akimis. Anot liudininkų, jis pats skleidė šviesą spaudos draudimo laikais ne tik platindamas lietuviškas knygas, laikraščius, žurnalus nuo Plungės iki Kvėdarnos, bet ir bendraudamas su žmonėmis. Jo žmona Ona mielai susirinkusiems kaimynams balsu skaitydavo lietuvišką žodį, o pats Petras buvo puikus pasakorius. Ir papasakoti tikrai turėjo ką. Keletą kartų jis buvo įkliuvęs žandarams, netekdavo ir arklio, ir vežimo, ir spaudos leidinių, tačiau amato nemetė. Įdomiausia klausytojams būdavo girdėti, kaip aklas žmogus vienas nueidavo į Tilžę, grįždavo knygomis nešinas, kaip vėliau su pagalbininke Zose Surplyte, o dar vėliau – ir su žmona Ona mulkindavo žandarus. Nei Žemaičių Naumiestyje, nei Plungėje juos sučiupusiems caro pareigūnams galvon neatėjo mintis, kad aklas žmogus užsiima kontrabanda. 

Vienintelis sūnus Pranas žuvo pokario laikais, anūkai išsiskirstė kas sau. Tad iš sodybos nieko neliko. Jos vietoje pastatytas akmuo su lentele ant jo, bylojančia, jog čia – knygnešio Petro Kavaliausko gimtinė. Tik mirties data užrašyta neteisingai...

drungeliskes_koplycia.jpgDrungeliškės koplyčia, 22, C-3.
Iš Judrėnų Veiviržėnų – Judrėnų – Pajūralio keliu reikia važiuoti iki 22-o kilometro, kryžkelėje su mediniu kryžiumi pasukti kairėn, už 750 metrų, tuoj už tiltelio per kanalą sukti dešinėn į mišką. Jo keliuku iki koplyčios – dar 3,4 kilometro.


Rietavo miškų urėdijos Judrėnų girininkijos to paties pavadinimo miške stovinti dviguba Drungeliškės koplyčia yra unikali savo architektūra. Kitos tokios bent jau Lietuvoje nėra. Anot dabartinio Kvėdarnos klebono Juliaus Meškausko, pirmoji pastatyta dar apie 1840 metus kunigaikščio Irenėjaus Oginskio parėdymu. Beveik po šimto metų – 1930-aisiais – toks Kazimieras Stankus susapnavo, kad jam privalu gelbėti nykstantį šventą statinį, tad aukojo pinigų, sukvietė talką ir pastatė didesnę koplyčią, po kurios stogu liko mažoji.

Praėjusio šimtmečio pabaigoje vėlgi žmonės net iš tolimesnių parapijų talkino gelbėti apšiurusį pastatą. Apie tai byloja ant koplyčios sienos pakabinti padėkos raštai, kuriuose minimi Marijona Janušauskienė-Riekašiutė iš Rietavo parapijos, Domininkas Janušauskas iš Tverų parapijos, „Kvėdarnos agroserviso“ akcinės bendrovė bei daug vietinių gyventojų.

Regis, Vatušių kaime gyvenantis ūkininkas Stasys Jurkus žino tikslesnę koplyčios atsiradimo istoriją. Anot jo, šalia Drungeliškės yra Siutilėina vadinama vieta. Devynioliktame amžiuje čia gyveno gausi Siutilų giminė, kurios vyrai buvo tikri milžinai. Prie pat žemės nupjovę medį, kelmą užmaskavę samanomis, Siutilai rąstus užsimesdavo ant pečių ir nešdavo, kur jiems reikėjo.

Kunigaikščio miškų saugotojai iš proto kraustėsi, nes niekaip negalėjo pagauti vagių. O medžiai dingdavo vienas po kito. Štai tada kunigaikštis Irenėjus Oginskis ir prisakė pastatyti koplyčią, kurioje įkurdinti šventieji privalėjo saugoti jo turtą.  

Istorija nutyli, ar tai padėjo. Tačiau ta pati istorija byloja apie tai, kad Judrėnų apylinkėse ilgais žiemos vakarais pasakojama daug siaubą varančių istorijų. Ano Judrėnų girininkijos girininko pavaduotojos Elenos Siminauskienės, Judrėnuose ir aplinkiniuose miškuose bei kaimuose knibžda neramios ir nelaimingos sielos, namo pareina ne tik artimųjų matomi seniai mirę žmonės, kaimiečius sutinka, palydi ir staiga dingsta nepažįstami pakeleiviai, o piktavaliai sulaukia greito nežinia kieno siųsto atpildo... Net gandrai čia iš proto kraustosi...

Judrėniškiai tiki, kad bene garsiausia iš visų neramių sielų yra buvusios dvarininkės Elenos Bucevičienės. Žmonės šneka, jog bjauri buvo boba, kumečius vaikydavo, talžydavo, gero žodžio nepasakydavo. Kai mirė, jos turtai garantavo kapą ir paminklą Judrėnų bažnyčios šventoriuje. Tačiau neilgai ten moteriškė gulėjo. Sako, kad pradėjo dar net nesutemus keltis iš kapo, vaidenosi ir taip nuo jos kentėjusiems kaimiečiams, o naktimis liepų alėjoje nuo dvaro iki bažnyčios žvingaudavo arkliai, per duobes bildėdavo ratai.

Kentėjo, kentėjo judrėniškiai, kol galų gale nusprendė atsikratyti buvusios šeimininkės galutinai. Elena Siminauskienė kartoja girdėtus pasakojimus apie tai, kaip su kunigo palaiminimu vyrai iškasė velionę, nukirto galvą ir padėjo kojūgalyje, kad rankomis jos nepasiektų. Paskui karstą vėl užvožė, išvežė į Judrėnų mišką ir pakasė. Dabar jau niekas nebežino, kur Bucevičienės kapas, bet ir per mišką taku einantiems, ir keliu važiuojantiems ramybe kartais kažkas atima. 

Vėlgi Elena Siminauskienė pasakoja Juozui Balvočiui nutikusią istoriją. Po darbų, su vyrais išgėręs buteliuką, važiavo žmogus namo. Jau Judrėnai netoli, tik staiga išvydęs švytinčius rūmus. Sako, nė kiek neišsigandęs, tik keikesis, jog į namus nepataikė. Apsuko arklius ir atgal... Privažiuoja Lurdą su Mergelės Marijos skulptūra, atpažįsta vietą, vėl atgal gręžia ratus. Ir vėl prie Judrėnų regi šviečiančius langus... Nusispjauna ir suka ienas aplink... Bala žino, kiek sykių taip kursavo nuo Lurdo iki Judrėnų, kol nutarė pažiūrėti, kieno ten gyvenimas taip blizga. Privažiavo arčiau – ėgi jo paties sodyba bestovinti! Ir jokia šviesa iš jos nesklinda...

Tokią istoriją išgirdę vieni kreivai šypteli, kiti Baltaragio malūną ir Pinčiuką prisimena, o judrėniškiai nė kiek nesistebi. Devyniasdešimtmetė „babuku“ vadinama Barbora Bernotienė pasakojo, kaip pati paklydo. Išėjo uogauti, staiga apsižiūrėjo, kad nepažįsta nuo vaikystės žinomų vietų. Saulė jau vakarop, Judrėnų pusėje, bet kažkokia nematoma ranka ją priešingon veda. Jai paklusdama klaidžiojo, klaidžiojo moteriškė, kol išėjo Papievių link, rado ganykloje karves melžiančias Toleikienę su Kasiliauskiene. Tos tik galvomis palingavo ir parvežė ją namo. 

Anot Barboros, ir jos amžinatilsi vyras, ir Elenos Siminauskienės senelė, ir Degutienė, ir dar daug žmonių klaidžiojo po mišką. Įdomiausia, kad visi išeidavo ton pačion vieton – prie Papievių.

Alfreda Paulienė irgi yra klydinėjusi po Judrėnų mišką, ir žino kaimynų, kuriems tas pats nutiko. O paklysti lyg ir nėra kur. Eina žinomu taku Užvėnų pusėn, staiga apsižiūri, kad sugrįžusi į tą pačią vietą, kurią jau seniai praėjo. Vėl mina taką į Užvėnus, ir vėl atsiduria miško viduryje.

Bet Alfreda Paulienė sako, jog tai ne dvarininkės siela painiojasi. Kas – ji nenutuokia, nors Bucevičių šeimos istoriją gerai žino. Anot jos, paskutinis iš Bucevičių prakeikė ir dvarą, ir tris jame gyvensiančias kartas. Taip ir nutiko. Dvaro paveldėtojas pralošė jį kortomis, po jo buvęs savininkas irgi buvo benugramzdinąs turtą į degtinę ir kortavimą. Jo brolis spėjo už sprando nutverti, padalijo ūkį keliems palikuonims. 

O Bucevičių giminė išskydo. Lietuvoj, regis, tik viena iš buvusių Judrėnų dvarininkų liko, kiti sugrįžo Lenkijon...

Petras Bieliauskas irgi nesakė, kad Judrėnuose siautėja Bucevičienė. Jo manymu, ne tik žmones, bet ir kitus gyvius veikia kažkokios kitos jėgos. Liepos pirmą Petras regėjo besiporuojančius ir per vieną naktį sunešusius naują lizdą gandrus. Vilniaus pedagoginio universiteto zoologijos katedroje dirbanti, gandrų gyvenimą studijuojanti ornitologė Renata Kisarauskaitė tikino, kad toks atvejis ne šiaip sau retas, bet itin retas.

Vėlgi galvok, žmogau, ką išmanai. Tuo labiau, kad Petras Bieliauskas irgi pasakojo kvapą gniaužiančių istorijų. 

Anot jo, vieną sykį anksti pavasarį už lango pragydo negirdėtas paukštis. O balandžio mėnesį pasigirdo gegutės kukavimas. Petras išlėkė laukan, išvydo ant žvyro krūvos tupinčią, į jį spoksančią ir kukuojančią varną. Sekiojo ji žmogų ne tik namuose, bet ir darbe. Tada kolūkyje jis dirbo kalviu, paukštis neatstojo, kol nesviedė į jį akėtvirbalį. 

Kitą sykį, dirbdamas naktiniu sargu fermoje, paryčiais ėjo namo. Naktis buvo nerami, sunkiai veršiavosi karvė, Petras šaukėsi veterinaro pagalbos, plūkėsi iki aušros, tad kulniavo vis dar dūzgiančių minčių kankinamas. Netoli kryžkelės Drungeliškės koplyčios link, prie medinio kryžiaus sutiko žmogų. Pasilabino ir pėdina toliau. Žvilgt per petį, ėgi pakeleivis irgi slenka iš paskos. Na, eina sau, tegu eina. Tuo labiau, kad nepažįstamas. Tik staiga tamsiais rūbais vilkintis vyras dingo. Tada Petras susivokė, kas jį persekiojo. Gerai, kad jau prie namų buvo. Įšoko trobon jausdamas, kaip plaukai piestu stojasi. Pirmiausia griebė ruginukės, paskui tik namiškiams papasakojo, kas nutiko...

Elena Siminauskienė sako per Judrėnų dvasias net gėdos turėjusi. Kolūkio pirmininkas paprašė nuvesti biržės apžiūrėti, o ji jos nerado. Paklydo. Suko, suko ratus po mišką, kol šiaip ne taip iš jo išsikapstė. Pirmininkas skersakiavo į ją, bala žino ką galvojo. O kitą dieną Elena iki kirtavietės nuėjo tiesiu taikymu. Gal dvasios tą dieną atostogavo?...

O gal į Drungeliškės koplyčią buvo susirinkusios. Kadaise miškuose aplink ją buvo daug sodybų, kaimynas su kaimynu bemaž susišaukti galėjo, o dabar buvusius gyventojus mena tik unikali, ko gero, vienintelė Lietuvoje tokia koplyčia Gal vietos joje yra ne tik maldininkams?..

Norgėlų koplyčios. 
70, B-2. Iš Judrėnų reikia važiuoti Veiviržėnų link iki posūkio į Mataičius ir sukti dešinėn. Už Mataičių kairėje pusėje regėti buvusi ferma, pro ją oamiškėn vingiuoja keliukas. Ten, kur jis baigiasi, tarp medžių yra properša, per griovą permestas tiltelis. Už jo apie kilometrą vingiuojantis takas veda tiesiai prie koplyčių.


Ant Šalpės upės skardžio, šalia per mišką vingiavusio kelio iš Norgėlų į Veiviržėnus per Gedvydžius, norgėliškis Talmontas kapojo malkas linams džiovinti. Užsimojo kirviu, trinktelėjo per dvišakę medžio pliauską. Ši perskilo į dvi dalis, nusirito nuo kaladės į skirtingas puses, o po kirvio ašmenimis liko gulėti Jėzusiukas. Matyt, kažkas buvo įstatęs jį į tarpšakį, medis augo, apaugo ir paslėpė skulptūrėlę.

Blaiviai mąstančiam žmogui tik toks paaiškinimas galėjo tilpti galvoje, tačiau Talmonto smegenys tuo metu atsisakė blaivystės. Ne tiek žmogus išsigando iš medžio išsiritusio Jėzaus, kiek minties, kad galėjo Dievo sūnaus atvaizdą sukapoti. 

Atsitokėjo Talmontas negreitai, o, tirtėjimui praėjus, nutarė Jėzaus skulptūros niekur nuo pakelės nenešti, čia pat pastatyti koplyčia ir joje palikti ką radęs...

Taip ar ne taip buvo, tačiau tokią istoriją papasakojo devintą dešimtį bebaigiąs mataitiškis Petras Ruškys. Vargu ar galima juo netikėti, nes visas jo gyvenimas susietas su Šalpės skardžiu, ant kurio dabar išdygęs visas koplyčių ansamblis.

Pirmas rimtas susitikimas buvo 1939 metų šaltą pavasarį. Dvidešimtmetis vaikinas Mataičiuose taisė tėvų namo stogą. Pietauti nusileidęs ant žemės susidūrė su pas juos tarnavusia merga.
- Petrai, tavo burna suputusi,- sakė jį.
- Savos žiūrėk,- nepatikėjo tas.
Pasrėbė karšto viralo, ir vėl ant stogo. 
Bet neilgai ištvėrė. Akyse pradėjo raibti, sunkumas apėmė visą kūną, vos išsilaikė 
nenudribęs.

Vakare jau visai pasiligojo. Nors gydytojas iš Veiviržėnų uoliai gydė Petrą, tačiau tas vis nėjo geryn, nors tu ką.

Mama žinojo dar vieną gerą vaistą.
- Apsižadėk, Petrai, ką nors...
Tas ilgai nelaukęs ėmė ir pasižadėjo pasveikęs sutvarkyti Talmonto koplyčią, pakelę ir 
mišką prie jos.
Po trijų dienų pajuto, kad sveikata taisosi, o po savaitės pakilo iš lovos. Bet savo pažadą pamiršo.
Praėjo daugiau kaip dveji metai. 

Vieną naktį sapne pas jį atėjo draugas Valentinas Venckus ir nuvedė parodyti, kur Dievas gyvena.
Atėjo jie prie Talmonto koplyčios, atsivėrė jos durys, išėjo į raudonus kailinukus įsisiautęs, dailias klumpes įsispyręs žilabarzdis, žilaplaukis seneliukas ir paprašė paskolinti penkiolika markių. O kai Petras pasakė neturįs, pasiūlė duoti kiek turi. Ir dingo.

Štai toks buvo Petro susitikimas su Dievu ir priminimas apie pažadą.
Nieko nelaukęs, vaikinas pasiėmė kastuvą, kirvį, nulėkė į Norgėlus ir padarė tai, ką žadėjo ligos patale gulėdamas.

Keturiasdešimt ketvirtųjų vėlų rudenį į Lietuvą sugrįžo rusai, ėmė vyrus kariuomenėn, paėmė ir Petrą. Pakliuvo jis į Brianską ir laukė savo lemties. Kartais vieną, kartais daugiau sykių į kareivines atvažiuodavo vežimas ir neobliuotų lentų karstuose išveždavo nuo ligų, bado mirusius draugus.
Tokia neviltis buvo apėmusi, tokia neviltis, kad nors pats sau galą darykis...
- Pasimelskime, Petrai, apsižadėkime ką nors,- ramino draugą kartu tarnavęs iš Norgėlų kilęs Antanas Jonušas.

Petras ir vėl prisiminė koplyčią, ir vėl pasižadėjo tą vietą sutvarkyti. Po trijų dienų jį išsiuntė vagonų su bulvėmis saugoti. Kirto jų iki soties, valgymu 
niaurias mintis šalin varydamas.
- Nežinau, kaip kitiems, bet man pondievas yra,- iki šiol kartoja vis dar tėvų namuose gyvenantis Petras Ruškys.

Kad jau taip, koplyčios tapo jo lyg ir darbo vieta. Vis daugiau ir daugiau žmonių čia užsukdavo, gimė tradicija per Šeštines rengti dideles iškilmes.
Keturiasdešimt devintaisiais Petras panaikino senkelį į Veiviržėnus, nes per brastą Šalpėje niekas nebevažiavo. 

Ateinantys pasimelsti žmonės iš pradžių kryželius kabindavo, medalikėlius, o paskui atsirado ir didesnių, žemėn įkastų kryžių, koplyčių. Jose ateinančiuosius pasitinka Mergelė Marija, šventieji Antanas, Barbora, to paties, kur medin buvo įaugęs Jėzusiuko kopija... Kopijos yra ir kitos skulptūros, nes prieš penketą metų visas originaliąsias pavogė...

Nuo Judrėnų – Endriejavo kelio kryžkelės Mataičių link, arba nuo Mataičių gyvenvietės kryžkelės pusėn važiuojant, pro buvusią fermą pasukus į laukus kiek keliukas veda, pasirodo properšėlė tarp medžių ir tiltelis per griovį. Už jo – sumintas takas Šalpės šlaitu iki pat koplyčių. Stovi jos viduryje miško kaip atmintis apie čia gyvenusius žmones, apie Petrą Ruškį. Tą patį, kurį du kartus gelbėjo tikėjimas Dievu. Tą patį, kuris per visą gyvenimą padarė daug gerų darbų, o vieną – dabar jau Norgėlų koplyčiomis vadinamą – išsaugojo ir paliko ne tik maldininkams, bet ir krašto istorijai...  



Šv. Mergelės Marijos Lurdo koplyčia. 71, C-2. Veiviržėnų – Judrėnų – Pajūralio kelio 19-ame kilometre.

Vietiniai gyventojai labiau prisimena, kad pokario metais gausiai lankoma, prie Gyvuoju vadinamo šaltinio stovinti koplyčia buvo suniokota. Judrėniškis Rupšys rinko iš žmonių po dešimt rublių, už tuos pinigus pirko statybinių medžiagų, iš jų nulipdė naują mergelės Marijos skulptūrą. 

Aplinkinių kaimų žmonės vėl atgavo šventą vietą. Šaltinis dabar uždarytas į vamzdį, per jį nesustodamas teka tyras vanduo, po jo srovele visada pastatytas indas. Kad kiekvienas pakeleivis galėtų atsigerti. O kartu ir stabtelėtų prie koplyčios.

Rodos, ta koplyčia stovi nuo senų laikų, niekas neprisimena, kaip ir kodėl ji atsirado. Iš tikrųjų jai dar nėra nė šimto metų. Judrėniškė Irena Ūselienė pasakoja, kad dvidešimtojo amžiaus pradžioje gyveno labai dievobaimingas vaikinas pavarde Bidva. Turėjo jis merginą, labai ją mylėjo, bet ji ėmė ir pabėgo Vokietijon. Iš širdies skausmo Bidva prie šaltinio pastatė mergelės Marijos skulptūrą. Gal todėl, kad turėtų kam papasakoti apie savo nelaimingą meilę, gal todėl, kad švenčiausią mergelę mylėjo labiau nei dingusiąją. 

Bidva jau seniai miręs. Liko jis nevedęs, tad apylinkėse nebeliko kam pratęsti jo giminę. O pavardė
irgi baigia pranykti už metų marškos. Lieka tik žmonių saugojamas Lurdas... 


jurgio_saulio_gimtine.jpgNepriklausomybės akto signataro dr. J.Šaulio tėviškė. 
73, C-1. Judrėnų – Veiviržėnų kelias, Balsėnų gyvenvietė.
Nuo Veiviržėnų pavažiavus 6 km Balsėnų link, tuoj už gyvenvietės dešinėje kelio pusėje stovi Vasario 16-osios signataro Jurgio Šaulio gimtinės vietą žymintis stogastulpis. 

J.Šaulys (1879-1948) buvo žymus tarpukario Lietuvos diplomatas, filosofijos daktaras, „varpininkas“, vienas iš Lietuvos demokratų partijos įkūrėjų, dirbęs ambasadoriumi Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Lenkijoje. Mirė Šveicarijoje, ten ir palaidotas.

Dar 1917 metais, po revoliucijos Rusijoje, J.Šaulys kartu su kitais diplomatais jau matė nepriklausomą Lietuvą ir ieškojo būdų tokią atkurti. 

Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai okupavo Lietuvą ir planavo ją įjungti į reicho sudėtį, jiems prireikė lietuvių visuomenės pritarimo. Tam jie leido sušaukti pakviestų lietuvių konferenciją. Jos organizaciniame komitete kartu su M. Biržiška, P. Klimu, A. Smetona, kunigu J. Stankevičiumi buvo ir J.Šaulys.

Tačiau net dešimt posėdžių surengę konferencijos dalyviai priėmė Lietuvos nepriklausomybės siekimo deklaraciją ir išrinko Lietuvos tarybą, kurioje vėlgi buvo J.Šaulys.

Kai tikslas buvo pasiektas, reikėjo Lietuvos diplomatinio pripažinimo, kurį J.Šaulys ugdė kurdamas šalies atstovybes Šveicarijoje, JAV, Prancūzijoje, Anglijoje.

1940 m. gegužės 31 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras J.Urbšys pranešė, kad okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje S.Lozoraitis, jo pirmuoju pavaduotoju - nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje P.Klimas, antruoju - nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje J.Šaulys. 1942 – 1945 metais J.Šaulys pavadavo S.Lozoraitį.

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos diplomatijos centras buvo neutralioje Šveicarijoje, kuri pripažino Baltijos šalių okupaciją de facto, tačiau šių šalių diplomatai ir toliau išlaikė savo diplomatines privilegijas. Lietuvos diplomatų Šveicarijoje pastangomis buvo atgaivinta Lietuvoje egzistavusi telegramų agentūra ELTA.

Susipažindami su J.Šaulio gyvenimu ir veikla, daugelis pirmą sykį sužino apie taip vadinamą „Kybartų aktą“. Tai dokumentas, kurį 1940 metų lapkričio 23 d. atgaline – tų pačių metų birželio 15 d. – data pasirašė tuo metu Šveicarijoje buvęs ir Europoje nepanoręs pasilikti A.Smetona. Aktu ministru pirmininku buvo paskirtas S.Lozoraitis ir įpareigotas pavaduoti respublikos Prezidentą. Anot liudininkų, buvo manoma, kad rusams pradėjus kariauti su vokiečiais, pastarieji, pasaulio akyse norėdami pasirodyti veikią priešingai nei bolševikai, ims ieškoti, kas tęsia Lietuvos nepriklausomybės gyvavimą.

1944 metų sausio 9 dieną A.Smetona žuvo, tad kilo idėja su šiuo dokumentu supažindinti JAV ir Didžiosios Britanijos vadovus. J.Šaulys tada pareiškė, kad „Prezidentas paliko teisėtą įpėdinį, kurio pavardę paskelbsime, kai leis karo sąlygos“. Tų pačių metų liepos 2 d. „Kybartų akto“ turinys buvo praneštas JAV valstybės departamentui.

Aukštasis tyras
19, B-2. Nuo Rietavo Endriejavo link dešimtame kilometre stovi Baltoji karčiama, o prieš ją per lauką į mišką, prie Pauškių tyro veda dar Oginskių laikais tiestas kelias.


Pauškių, dar Aukštuoju vadinamas tyras yra gražiausia, gyvybingiausia Žemaitijos aukštapelkė, kurios ketera viduryje iškilusi aukščiau už pakraščius apie 6 metrus. Apypelkyje išlikę 150 – 180 metų pušynai, eglynai, esantys geros buveinės retoms augalų, grybų, gyvūnų rūšims. 

Rietavo miškininkai prie aukštapelkės nutiesė taką, o ant aukštumėlės pastatė apžvalgos bokštą. Iš jo galima apžvelgti neįprastus lietuvio akiai vaizdus. O kantriausieji gali pamatyti retą Pabaltijyje žirgelių rūšį – kruvinąją strėliukę, vieną gražiausių Lietuvoje dieninių drugių – vaivą, aukštapelkėse sutinkamų mėlynukų, viržinukų, paukščių, žvėrių... 

Anksčiau į tyrą dažnai užsukdavo briedžiai, dabar jie reti svečiai. Aukštapelkės pakraščiuose gyvena žebenkštys, kiaunės. Pauškės piliakalniu vadinamoje pakilumoje veisiasi barsukai, įsikuria mangutai, lapės. Neregėjusieji urvus rausiančių gyvūnų veiklos pėdsakų, aukštumėlėje ras gausybę jų paliktų landų ir galės bent įsivaizduoti, kokie labirintai išsiraizgę po žeme.

Vertingiausi pelkės gyventojai – paukščiai. Itin didelės pagarbos vertos gervės. Ne tik dėl savo grakštaus grožio, bet ir todėl, kad jos aukštapelkę išgelbėjo lyg žąsys Romą. Mat tarybiniais laikais buvo planuojama Pauškėse pradėti pramoninę durpių gavybą. Jai pasipriešino keletas gamtosaugininkų, kurie privertė dar kartą svarstyti aukštapelkės likimą. Dabartinė Žemaitijos nacionalinio parko gamtos skyriaus vedėja Marija Jankauskienė valdininkų komisiją į tyrą atvedė kaip tik tada, kada jame šoko gervės. Durpininkų rankos nusvi
ro, o gervės čia tebešoka iki šiol. 

Dabar apie 500 hektarų aukštapelkė įrašyta į Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“ pagal paukščių ir buveinių direktyvas. Tad joje saugiai jaučiasi erelis rėksnys, tetervinas, juodasis gandras, dirvinis sėjikas, tikutis, didysis apuokas, plėšrioji medšarkė, didžioji kuolinga...
Visas Aukštojo tyro telmologinis draustinis yra 882 hektarų ploto. Lankytis jame galima nuo rugsėjo iki balandžio, kitu metų laiku reikia prašyti miškininkų leidimo. Ne tik todėl, kad nedrausmingi lankytojai gali padaryti žalos gamtai, bet ir todėl, kad jų pačių tyko pavojai. Anot Skroblės girininkijos, kurios teritorijoje yra Pauškės, girininko Jono Šiurio, paslapčia bandantieji brautis į tyro gelmę, prieš tai turėtų atsisveikinti su giminėmis ir draugais. Toks pajuokavimas kraupokas, tačiau teisingas, nes per praplyšusią velėną į dangų žvelgia nepamatuojamo gylio ežeriukai.


ablingos_memorialas.jpgAblingos memorialas. 
20, A-1.
Ablingos geomorfologinis draustinis. 
84, A-1.
Endriejave kelio rodyklė rodo, kur yra Ablinga.


1972 m. Žvaginių piliakalnio papėdėje pastatytas medžio skulptūrų ansamblis, skirtas nacių 1941 m. birželio 23 d. sušaudytiems 42 Ablingos ir gretimo Žvaginių kaimo gyventojams. Ąžuolo skulptūrų ansamblį kūrė Vytauto Majoro suburti, iš visos Lietuvos suvažiavę tautodailininkai. 30 paminklų – tai 30 tragiškų pasakojimų apie fašizmo aukas. Skirtingo stiliaus bei išraiškos skulptūras vienija bendra idėja – protestas prieš smurtą, tautos nemirtingumas.

Į šiaurę nuo Žvaginių piliakalnio atsiveria vaizdas į 449 hektarų Ablingos geomorfologinį draustinį. Jis įsteigtas išsaugoti Endriejavo moreninio kalvagūbrio fragmentus. 

Alko kalnas. 
21, A-3. Iš Rietavo asfalto kelias veda Tverų link, netrukus nuo jo atsišakoja žvyrkelis į Medingėnus. Už trejeto kilometrų kairėje pusėje pasirodo įspūdinga kalva – alkakalnis.

Gintaras Beresnevičius „Religingumo modelyje“ rašo, kad senovės lietuvių, (žemaičių – aut.) religijoje pagrindinis veiksnys yra šventumo išgyvenimas. „... erdvėje – atmosferinio ir dangiškojo pradų jungimas su žmonių pasauliu per šventvietėse liepsnojančią amžinąją ugnį ir per pačias šventvietes ... per šventąsias giraites, medžius, aukštumas, alkus. Būtent šis vardas, kurį Tacitas mini pas nahanarvalų gentis I a., išsilaiko ir modernioje lietuvių kalboje. „Alkas“, „alkavietė“, kildintini iš „alkti“, rodo labai archajišką vardo kilmę ir seną aukojimo kaip „dievų maitinimo“ sampratą. Alkas gali būti aukštumoje, šventoje giraitėje, jame auga šventas medis, yra aukuras ir dega amžinoji šventoji ugnis“.

Jonas Trinkūnas, manydamas, kad Lietuvos upių tėvui Nemunui vardą suteikė senieji Vakarų Europos gyventojai, sako, jog lotyniškai „alkas, giraitė“ yra „nemus“, keltiškas žodis „nemusus“ – šventa vieta.

Vardų aiškintojai Alkmeną kildina iš šventą giraitę, aukojimo vietą reiškiančio prūsiško žodžio „alkas“, prie kurio pridėta dalelytė „men-“ (minėti).

Dar viena alko reikšmė paimta iš 1894 metais spausdinto kunigo M.Miežinio „Lietuviškai – latviškai – lenkiškai – rusiško žodyno“. Latvių kalboje „alkas“ virtęs į „elks“ ir reiškia „stabą, dievaitį“. 

Apie baltų religinių apeigų vietas kalbėdamas G.Beresnevičius cituoja Tacitą, kuris sako: „Jie mano, kad dėl dangiškųjų būtybių didybės negalima dievų laikyti tarp sienų … Dievams jie pašvenčia ir dievų vardais pavadina giraites ir alkas – tas nuošalias vietas, kurias išvysta vien maldos“.

Apie Maldų šulinį prie Žemaitijos nacionaliniame parke esančio Mikytų alkakalnio V.Vaitkevičius girdėjo tokį pasakojimą: „Kada senovėje kitoks tikėjimas buvo, žmonės savo Dievui, ar gal keliems, aukas aukodavo. Bet nepadėsi tos aukos bet kur ... iškasė jie prie kalno duobę ir tas aukas tenai mesdavo. Visaip būdavo - ir avį kokią ar gyvulį mesdavo, kas ir aukso ... kai mūsėt, keitėsi tikėjimas, tai tą duobę, kad aukų nieks nepaimtų, akmenimis užmetė“. 

Lietuvoje, anot V.Vaitkevičiaus, šiandien yra 68 Alkos kalnai. Apie 43 iš jų žinomi padavimai pasakoja apie senojo tikėjimo apeigas. O iš 47 Alkos pievų tokie padavimai žinomi tik apie šešias. Dar Lietuvoje yra devynios Alko salos. 

Dar yra ir Alko miškų, kurie Latvijoje, Rytprūsiuose nežinomi. Regis, Lietuvoje Alko miškų būta daug daugiau, tačiau ilgainiui jie išnyko arba imti vadinti alko atitikmenimis. Ko gero, Rietavo miškų urėdijoje, Girėnų girininkijoje esantis Šventų miškas seniau buvo vadintas Alku.

Alko kalnai vyrauja Skuodo, Plungės rajonuose, Rietavo savivaldybėje bei Vidurio Žemaitijoje. Vienas jų – Rietavo miškų urėdijoje, šalia Rietavo – Medingėnų kelio esantis - senovėje suteikė pavadinimą visai apylinkei. Šalia jo yra Alko kaimas, o pagal 1863 metų duomenis Rusijos kariuomenės generalinio štabo sudarytame žemėlapyje Alko pavadinimas užrašytas net penkis kartus. Tokiu vardu vadinami ir aplinkiniai miškai, ir laukai. Net Žemaitijoje, Lietuvoje, kur alkakalniai neretai suteikdavo pavadinimą šalia esančiai pelkei, laukui, miškui, rietaviškė „Alko“ vardų koncentracija yra išskirtinė. Matyt, čia iš tikrųjų buvo šventa ir ilgai garbinama vieta. Apie tai galima spręsti jau vien todėl, kad ją kaip niekur kitur okupavo krikščionybė, svarbias pagonims vietas paversdavusi kryžiuočių atnešto tikėjimo centrais. Taip tokiais tapo Kražiai, Varniai, Žemaičių Kalvarija... Alko kalne dabar stovi koplyčia, kryžiai...



rietavo_parkas.jpegRietavo parkas, muziejus, Oginskių rūmų vieta, pirmoji Lietuvoje elektrinė ir šviestuvų alėja, pirmosios lietuviškos žemės ūkio mokyklos vieta. 59, B-3. 58, B-3.

Šiek tiek išsamesnei pažinčiai su Rietavu reikia arba atskiros studijos, arba pačiam išgirsti ir pamatyti šį unikalų, bet nepelnytai Lietuvos istorijoje pamiršta miestą. Vien keletas su Rietavu susietų datų primena jo ir jį valdžiusių Oginskių giminės įspūdingą istoriją. 1835 metais kompozitoriaus, polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ autoriaus Mykolo Kleopo Oginskio sūnus Irenėjus Oginskis pirmasis Lietuvoje panaikino lažą. 1842 – 1850 metais buvo atidarytos pirmosios Lietuvoje šešios valstiečių taupomosios kasos. 1846 metais I.Oginskio remiamas Laurynas Ivinskis pirmuoju metskaitliu davė pradžią lietuviškai periodikai, o 1857 metų sausio pirmąją turėjo pasirodyti caro valdžios uždraustas pirmasis Lietuvoje savaitraštis „Aitvaras“. Dar trys sumaketuoti numeriai ir keturiasdešimt keturiems savaitraščiams surinkta medžiaga taip ir liko šiam tikslui nepanaudoti. 1859 metais įsteigta pirmoji Lietuvoje agronomijos mokykla, kurios mokytojai ir auklėtiniai išsaugojo ir atgaivino garsiąją Žemaitukų arklių veislę. 1872 metais Bogdanas Oginskis įsteigė pirmąją Lietuvoje profesionalią šešiametę muzikos mokyklą, iš kurios 1878 metais išėjo pirmieji profesionalūs vargonininkai. Po poros metų – 1874-aisiais – įsteigta ir pirmojo gyvūnų globos draugija. 1882 metais Rietavą, Plungę, Kretingą ir Palangą sujungė pirmoji Lietuvoje telefono linija, o po dešimties metų – 1892-aisiais – įjungta pirmoji Lietuvoje elektros jėgainė. 1885 metais įkurtas visoje Europoje garsėjęs pirmasis Lietuvoje pilnos sudėties simfoninis orkestras.

Drąsiai galima sakyti, kad devynioliktame amžiuje Rietavas buvo ne tik vienas iš Lietuvos technikos, žemės ūkio, miškininkystės, kultūros, meno, socialinės raidos centrų, bet ir naujovių diegėjų iš visos Europos traukos vieta. Įkurti agronomijos mokyklą ir jai vadovauti sutiko Karlas Otto fon Minechas, kuris ne tik ruošė pirmuosius Lietuvoje žemės ūkio specialistus, bet ir pats pritapo Rietavo žemėje. Greitai išmokęs kalbėti žemaitiškai, jis nusipirko Vincentavo dvarelį, pasiliko čia gyventi iki mirties, Vincentavo kapinaitėse ir palaidotas.

Žadvainuose buvusioje ketaus liejykloje anais laikais meistrai liejo tokius gaminius, kokius daugiau kaip po šimto metų - 1992-aisiais minint Lietuvos elektrifikacijos pradžios šimtmetį – nedrįso pakartoti dabartinė ketaus liejykla Kaune. 

Rietavo miškai taip pat jaučia Oginskių palikimą. Jų pastangomis dabartinė urėdijos teritorija nuolat garsėjo protingai reguliuojama medienos gamyba. Miškotvarkos projektai čia buvo pradėti ruošti dar 1894 metais. Dar ir dabar 51 procentą Rietavo savivaldybės teritorijos užima miškai.

1994 metais išleistoje knygoje „Ką šniokščia Jūros rėvos“ Vytenis Almonaitis akcentuoja miškingas miestelio apylinkes, kurios buvo retai gyvenamas kuršių ir žemaičių žemių paribys. Prieškario laikais per žiemą iš toliausiai čia traukdavo vyrai užsidirbti pinigų. Nuo Skuodo kilęs Rietavo miškų urėdas Vaclovas Jankauskas sako pamenąs pasakojimus, jog iš jo gimtinės ir apylinkių žmonės išeidavo uždarbiauti bemaž ištisais kaimais. Žmonos su vaikais maitintojų laukdavo namuose, kol šie pusnyse traukdavo rankinius pjūklus. Pripjaudavo tiek, kad net patvinusi Jūros upė užsikimšdavo į Tauragę plukdomais rąstais. Jos pakrantėmis eidavo samdyti vyrai ir ilgais basliais ardydavo susidariusias užtvankas. 

1939 metais Rietave buvo keturiasdešimt telefono abonentų, kurių sąrašas irgi rodo, jog mediena vaidino gana svarbų vaidmenį krašto ekonomikoje. Daugiau kaip dešimtadalis Rietavo telefonų priklausė jos verslu užsiimantiems žmonėms. Vadinasi, jiems sekėsi neblogai, o telefonai jau buvo ne prabangos dalykas, bet būtinybė tvarkyti reikalus. 

Vien 1939 metų Lietuvos telefonų abonentų knygoje užrašyta, kad Rietave telefonai buvo dviejose – Motės Judelio ir brolių Viržintų – lentpjūvėse. Turėjo jį ir Vytauto Didžiojo alėjoje gyvenęs, miško prekyba besivertęs F.Rozenheimas ar jo įpėdinis, buvo jie ir Lozorių kaime - Labardžių girininkijoje, Narbutiškiuose – Rietavo girininkijoje, Rietavo dvare – Miškų urėdijoje. 

Galima drąsiai teigti, kad žemės ūkis su dar nuo Oginskių laikų išsaugotais agrarinės kultūros likučiais ir miškai buvo pagrindiniai rietaviškių pragyvenimo šaltiniai, apie kuriuos tvėrėsi ir sielininkams, medkirčiams, medienos gamintojams reikalinga infrastruktūra. Istorikai teigia, kad XVI amžiuje Rietave buvo apie pusšimtis smuklių, bet kas jas dabar tiksliai besuskaičiuos. O kad 1939 metais Rietave buvo mažiausiai trys restoranai – matyti telefonų knygoje. Kiek buvo netelefonizuotų smuklių, užeigų ir kitokių vietų, kuriose laiką praleisdavo sielininkai ir medkirčiai – žino nebent miesto senbuviai. 

2000 metais Rietave įkurtas Oginskių kultūros istorijos muziejus. Dviprasmiškame jo pavadinime vis dėlto pirmenybę reikia teikti ne kultūros istorijos, o Oginskių kultūros prasmei. Muziejuje pažintį su Rietavu pradėjęs miesto svečias tuo gali įsitikinti pats.

„Kepurėtoji“ pušis. 
23, C-3. Vilniaus – Klaipėdos automagistralėje važiuojant nuo Klaipėdos tuoj už posūkio į Rietavą kairėje pusėje yra „Aitros“ kavinė. Apie puskilometrį už jos – keliukas į dešinę veda prie „kepurėtosios“ pušies.


Rietavo miškų urėdijos Girėnų girininkijos Šventų miške auga kepurėta pušis. Kamienas – kaip ir visų pušų, o štai viršūnėje, moksliniais terminais sakant, siūbuoja raganos šluota. Dar moksliškiau tariant, į pušį įsimetė ragangrybis (Taphrina), ant pažeistos medžio šakos užnešė sporų, o medis išleido daug šakelių.

Girėnų girininkas Audrius Pinikas sako, kad „kepure“ pušis pradėjo dabintis bene prieš penkiolika metų, 1990-aisiais. Per tą laiką ji tapo įspūdinga. „Kepurės“ nuotrauką pamatęs Lietuvos miškų instituto miško ekologijos ir miškininkystės skyriaus vyresnysis mokslinis darbuotojas, daktaras Virgilijus Mikšys sakė, kad raganos šluota Lietuvoje nėra retas dalykas, tačiau Šventų miške ji yra labai graži, kurią verta pamatyti iš arčiau.



Malūno griuvėsiai Aitros kilpoje. 39, C-3.
Senojo Rietavo – Kvėdarnos kelio tilto liekanos. 40, C-3.

Vilniaus – Klaipėdos automagistrale važiuojant Klaipėdos link, 253-ame kilometre yra tiltas per Aitros upę. Dešinėje pusėje nuo jo matosi buvusio malūno griuvėsiai. Tai tik vienas kunigaikščių Oginskių laikais statytų pastatų, kurių daugybė slepiasi nuo keleivio akių abipus automagistralės visoje Rietavo miškų urėdijoje. Daug jų ir šiandien tebetarnauja žmonėms, o malūnas ir senasis tiltas neatlaikė griaunančios civilizacijos jėgos.

Tame pačiame 253-ame kilometre yra pakelės kavinė, iš kurios automobilių stovėjimo aikštelės iki Aitros – vos keletas žingsnių. Juos verta nukulniuoti jau vien todėl, kad malūno griuvėsiai išties įspūdingi. Matyti, kad po stogu buvo apie trys šimtai kvadratinių metrų, išlikusi vandens prataka byloja apie statytojų sumanumą, konstrukcijų tvirtybę. Jeigu ne žmogaus rankos, pastatas būtų dar ilgai stovėjęs, šiandien tikrai jį rastume saugotinų objektų sąraše.

Tarpukario metais malūnas buvo išnuomotas, dirbo jis ir per karą, o po jo atiteko Rietavo pramonės kombinatui. Po to jame šeimininkavo vėliau prie „Bangos“ prijungtas „Aitros“ kolūkis. Grūdų jame malti nebereikėjo, tad pastate apsigyveno žmonės, kol apie 1973 metus jį nupirko Miškų pramonės ūkis. Kaip tada buvo madinga, žadėjo įrengti pirtelę, tačiau nebespėjo. Be šeimininkų žinios 1986 metais baigtos tiesti automagistralės statytojai nuardė ką tik galėjo. Liko tik neįveikti pamatai. Nors liko ir daug gražių, tašytų akmenų, pamatai nepasidavė.

Ant vieno jų išraižyti 1932 metai nėra malūno statybos laikais. Anot dabartinio pamatų ir 1,64 hektaro aplink juos šeimininko Stasio Jurkaus, tais metais malūno ratas buvo pakeistas į turbiną. Šiam įvykiui atminti ant pratakos pamato viršaus ir atsirado data.

Stasys pokario metais rogutėmis atvežęs maišą grūdų matė ir patį veikiantį malūną, ir malūnininko gyvenimą. Vakariniame pastato gale buvo du erdvūs kambariai ir virtuvė, buvo ir daržas, ir tvartas. Taip, kaip Oginskių laikais. Žinoma, jų buvęs „Bangos„ kolūkio agronomas nepamena, tačiau dvasią sako jaučiąs iki šiol. Ir puoselėja svajonę atstatyti malūną. Šalia jo esančiame Girėnų kaime už pajus gavęs irgi Oginskių laikais statytų pastatų, nebenaudojamų plytas surinko, tvarkingai sudėjo ir žada jas panaudoti malūno rekonstrukcijai. Sakė, net pastato nuotraukų negatyvų turėjęs, bet davė rietaviškiui fotografui padaryti, tas kažkur pradangino. Lieka tik pasikliauti savo atmintimi.

O kol kas Stasys Jurkus studijuoja senų meistrų patirtį ir negali atsistebėti jų sumanumu. Tarybiniais ir dabartiniais laikais statomos fermos nė iš tolo neprilygsta šimtmetį skaičiuojančioms. Žinoma, dabar jose pagal anuos laikus fantastinė įranga, bet, žiūrėk, sienos drėksta, skersvėjai traukia. 

Stasys įsižiūrėjo, kad senosiose fermose pagal sienas paliktos kiaurymės, kurios buvo uždengiamos linais. Pabandė savoje karvidėje taip padaryti – visada sausa, žiema – šilta, vasara – vėsu. Matyt, ir senajame malūne buvo paprastų gudrybių, bet dabar jų reikia su žiburiu ieškoti.  

Kaip ir tilto liekanų. Abiejuose Aitros krantuose stovėjo iš akmenų sumūryti pamatai, ant jų gulėjo metalinės sijos, o ant jų – medinis perdengimas. Dabar tik vienas kitas akmuo berodo dar vieno Oginskių laikų statinio vietą. Nors jų yra likę Rietave, Girėnuose, Lioliuose, aplinkiniuose miškuose, tačiau, anot Stasio Jurkaus, kiekvienas sunaikintas pastatas nežinion nusineša ir dalelę krašto istorijos.  

Padievaičio (Kvėdarnos) piliakalnis 
62, C-3. Piliakalnis yra apie 1,5 kilometro į pietvakarius nuo Kvėdarnos, kairiajame Jūros krante. 

Jo viršūnėje stovėjusią pilį saugojo aukšti ir statūs šlaitai, iš šiaurės pusės buvęs platus ir gilus griovys bei beveik 7 metrų aukščio pylimas su ant jo stovėjusia medine siena. Šalia jos, šiaurinėje pusėje išliko apie hektaro dydžio priešpilio pėdsakai. Toliau laukuose ir kairiajame Druskio krante yra ir senovinės gyvenvietės liekanų.

Viršutinė piliakalnio aikštelė seniau buvo didesnė, bet XVII-XVIII amžiuose į po kalva stovėjusį malūną nukreipus vandenį, jis nuplovė didesnę piliakalnio dalį.

Padavimai apie Padievaičio (Kvėdarnos) piliakalnį panašūs į apie kaimyninius pasakojamus. Atseit, piliakalnyje gyvenę švedai plėšę vietinius žmones, o jiems sunaikinti žemaičiai ėmėsi panašios gudrybės kaip Treigiuose: paleidę septynerius metus šviesos nemačiusius eržilus. Kol iš požemio išvilioti švedai juos stebėjo, vietiniai kariai puolė ateivius, dalį sunaikino, dalį paėmė nelaisvėn. Po to, nelietę švedų dievų statulų, auksinio krėslo ir daug urvuose buvusio turto, požemius žemėmis užvertė. 

Dar pasakojama, kad šioje vietoje buvo velnių mokykla. Iš jos liko tik akmeninis krėslas, ant kurio sėdėdavo velniavos mokytojas. Toks dubenuotas „Velnio sosto“ akmuo tikrai guli šalia piliakalnio, kairiajame Druskio krante. Tačiau, regis, čia buvo senovės žemaičių kulto apeigų vieta, kurią krikščionybės laikais imta vadinti „velniava“.

Apskritai, matyt, su nelabojo vardu susijusių vietų pavadinimų autorystę reikėtų priskirti krikščionybei, kuriai kaip rakštis minkštoje vietoje buvo pagoniškų laikų priminimai ir siejosi su velnių pramanais. Tad tokie pavadinimai Žemaitijoje atsirado tik įsigalėjus naujam tikėjimui ir nėra autentiški, o neretai ir slepia pirmapradžius.

„Mano tėvas su kitais vaikais netoli Velnio krėslo ganydavo gyvulius ir mušdavo tekinį. Ateidavo toks su viena skyle nosy ir prisidėdavo prie piemenų. Ale kai ans paleisdavo, tekinis kniaukdamas nuriedėdavo – nė nerasdavo.“,- „Šilalės krašte“ pasakoja Padievaičio kaimo gyventojas J.Vaičiulis.
Tai – perspėjimas, jog ši vieta, kurioje buvo garbinami pagonių dievai, yra „nešvari“. Žmonėms pavojinga ne tik ieškoti požemių turtų, bet netgi čia būti.  

Raganosis „ganosi“ Rietavo urėdijoje
Žemėlapyje nepažymėtas, B3. Važiuodami Vilniaus – Klaipėdos automagistrale Klaipėdos link, 255-ame kilometre iškart už nedidelio miškelio žvilgtelėkite dešinėn. Nepamatysite nieko netikėto. Tik grikių lauką ir už poros šimtų metrų jame išsiskiriantį šlapios žemės augmenijos rėželį. Tačiau jeigu virš lauko pakiltumėte į dangų, iš jo aukštybių, matyt, regėtumėte tą patį, ką 1993 metais iš praskrendančio lėktuvo užfiksavo fotoaparatas: iš žemės lendantį galingą gyvūną.


Ortofotonuotraukos – tai iš kosminių laivų, lėktuvų specialia įranga darytos ir apdorotos nuotraukos, kuriose matomas kiekvienas žemės lopinėlis ir netgi tai, kas po žeme. Augmenija virš kadaise judinto grunto yra kitokio atspalvio, jis ir atkuria senų senovės žmogaus veiklos pėdsakų linijas. Ortofotonuotraukas nagrinėdamas archeologas, Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus jose prieš keletą metų aptiko šimtmečių nuogulų paslėptos senovinės įtvirtintos gyvenvietės ant Gilaičių kalvos šalia Platelių pėdsakus. Jau pirmieji kasinėjimai su kaupu patvirtino prie kompiuterio ekrano gimusią mokslininko prielaidą.

Ortofotonuotraukos talkina rasti šimtmečių paslėptus objektus ne tik ant žemės ir po jos sluoksniu, bet ir vandenyje. Giedrė Motuzaitė, rašydama apie ežerų gyvenvietes ant polių, sako, jog polinių gyvenviečių paieškai naudojamos iš lėktuvų darytos ortofotonuotraukos, kuriose aiškiai matyti seklumų dugnas ir tai, kas ant jo yra.

Padidinęs ortofotonuotraukos prie Vilniaus – Klaipėdos automagistralės fragmentą, Rietavo miškų urėdijoje kiekvienam sutiktam kaišiojau jį panosėn ir įkyriai klausinėjau, kas čia pavaizduota. Trys ketvirtadaliai miškininkų iškart tvirtino, jog mato jaučio arba stumbro atvaizdą. O išgirdę, jog gyvūnas yra beveik penkiolikos tūkstančių kvadratinių metrų ploto ir „ganosi“ Girlaukyje, iš nuostabos plėtė akis. Ne tik dėl dydžio ir neįprastos gamtos išdaigos, bet ir todėl, kad Girlaukio pakraštyje prasideda Stumbrių miškas, o už jo yra Stumbrės kaimas.

Kas ir kada suteikė tokius pavadinimus, dabar, matyt, niekas nebesužinos. Tačiau be abejonės, miško ir kaimo vardai siejami su stumbrais. Anava, Šilalės rajone yra Paršežeris, kurio kontūrai tikrai primena riebų meitėlį. Bet juos kaip ir Girlaukio gyvūno vaizdą pamatyti vėlgi galima tik iš padebesių. Kas ir kaip senovėje kilo į aukštybes pasižvalgyti po Žemaitiją – lieka mįslė.
T.Ivanausko zoologijos muziejaus Kaune direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Grigonis sakė, kad ne tik jis, bet ir jo kolegos nuotraukoje mato ne stumbrą, o plaukuotojo raganosio siluetą su visomis smulkmenomis – nukarusiu pilvu, kupros ketera, žvitria akimi, charakteringu snukiu. Labiausia netikėta buvo išgirsti, jog šie prieš daug tūkstančių metų išnykę padarai gyveno ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje. 2000 metais jo kaukolė atsitiktinai rasta Naravų kaime prie Birštono. Statybininkai, kaip sakė R.Grigonis, tiesdami dujotiekį kasė tranšėją, o kartu su žemėmis į paviršių išmetė ir kaukolę. Ją paėmė atsitiktinis praeivis, atvežė į Kauną ir parodė mokslininkams. Šie nustebo ne mažiau, nei stumbro atvaizdą Girlaukyje su Stumbrių vietovardžiais susieję Rietavo miškininkai. Bet nuo tada faktas nenuginčijamas: Lietuvoje daugiau kaip prieš 12 tūkstančių metų gyveno plaukuotieji raganosiai.

Vladas Žulkus mano, kad raganosio atvaizdas Girlaukyje – gamtos išdaiga. Atsitiktinumas tamsesnes nei aplinkiniai plotai linijas, pustonius sudėliojo į gyvūno atvaizdą, nepamiršęs tiksliai ton vieton, kurion reikia įsprausti ir akių vokus, ir pačią akį, ir abi stačias, kūno proporciją atitinkančias ausis. Po tokios išvados lieka tik pasidžiaugti kartu su grikių lauko savininku, kad gamta nesumanė pavaizduoti panelės Marijos ar jos sūnaus, nes užplūdę maldininkai būtų sutrypę visą derlių.
Motušė Gamta iš tikrųjų yra neprilygstama menininkė, reikia tik mokėti pamatyti jos kūrinius. Viename fantastiniame apsakyme pasakojama apie tai, kad planetą dengiančiame miškų kilime, nuskilusios uolos plokštumoje, medžių rievėse, net reljefe galima rasti gamtos sukurtus pasaulio meno šedevrais dabar vadinamus kūrinius. Dailininkai tik pakartoja tai, ką gamta jau seniai padarė, bet paslėpė nuo žmonių akių. 

Baltijos regiono istorijos ir archeologijos mokslo darbuotojas, daktaras Romas Jarockis mano, kad
raganosis – tai išdžiūvusio ežerėlio kontūrai. Jo manymu, visai kas kita būtų, jeigu gyvūno piešinys būtų ant kalvelės ar lygumoje. Tačiau ir toks aiškinimas palieka vietos net neįtikėtiniems svarstymams. 

Vis dėlto šiais laikais, kai vis garsiau kalbama apie Žemę prieš daugybę metų pradėjusių lankyti kosmoso civilizacijų atstovus, apie mūsų protėvių iš jų gautas žinias, paliktus pėdsakus, lyg ir neprotinga būtų atmesti šią temą ir pasikliauti vien atsitiktine Gamtos išdaiga.

R.Grigonis irgi linkęs manyti, kad raganosio piešinys – gamtos tvarinys. Tačiau jis atsargiai užsimena ir apie tai, jog žmogaus veiklos šioje vietoje žymės skleistų sensacijos kvapą. 

Raganosio siluetas tęsiasi tiksliai iš rytų į vakarus. Ar tai irgi atsitiktinumas? Be to, gyvūno kūnas įspraustas į daubelę, o jos pakraščiai, ypač rytinis, baigiasi kauburėliais. Lyg kažkas būtų sėmęs lengvą dirvožemį ir metęs jį į pakraščius.

Ortofotonuotraukoje aplink raganosį matosi dar kelios sunkiai nuspėjamos figūros, o paties gyvūno užpakalinė dalis nupjauta. Aiškiai matyti pasturgalį nurėžusios arimo vagos. Priekinė raganosio dalis, matyt, išliko todėl, kad gilyn į pelkę arėjai nesiryžo leistis.  

Naivu būtų manyti, kad raganosio piešinys gimė tais laikais, kai jie, anot mokslininkų, ganėsi dabartinėje Europoje. Ledynas nušlavė ne tik gyvūnus, bet ir sujaukė žemę, suformavo slėnius ir kalvas, ežerus ir upes. Tačiau jeigu vis dėlto fantazija kužda, kad raganosio piešinys – žmogaus rankų darbo, galima bandyti įsivaizduoti, jog po ledynmečio nors vienas gyvūnas buvo išlikęs ir atklydo į protėvių gimtąsias vietas. Jį pamatę žemaičiai apstulbo, manė išvydę antgamtinę ar dievų siųsta būtybę ir įamžino ją žemėje iškasdami atvaizdą. Tai, anot R.Grigonio, iš tikrųjų būtų didelė sensacija.

Kitą fantastišką versiją skatina įvykis, buvęs bene 1997 metų sausyje. Rietavo miškų urėdijos vairuotojas Viktoras Kuzmenkovas per Girlaukį ZIL-u kratėsi į Stumbrių mišką vežti medienos. Dar automagistralėje vilkiko variklis pradėjo strigti, bet pamiškėje atsigavo. O virš lauko Viktoras pamatė skrendantį šviečiantį rąstą. Prie jo iš šonų prisijungė dar du, aukščiau pasirodė du mažesni. Apatiniame viduriniajame staiga įsiplieskė juoda horizontali linija. 

Viktoras matė, kaip automagistralėje stojo automobiliai, žmonės užvertę galvas žvalgėsi į dangų. Pamanęs, kad niekas nepatikės jo pasakojimu apie neatpažintus skraidančius objektus, jis nurūko į mišką, ištempė iš ten jo laukiančius du medienos savininkus. Visi trys bene valandą stebeilijosi į virš Girlaukio kabančius ir skaisčiai šviečiančius „rąstus“, kol nutarė, jog laikas imtis darbo, nes nei danguje, nei žemėje niekas nesikeitė.  

Dar reikėtų prisiminti Peru esančius Naskos dykumos piešinius, kuriuose pavaizduoti įvairūs gyviai. Tarp jų yra ir daug didesnių, ir mažesnių už Girlaukio raganosį. Mokslininkai dar tebesiginčija, kokią paskirtį turėjo šie piešiniai. O vėlgi Rietavo miškų urėdijos teritorijoje, Lopaičiuose, Žemaičių Šventvietėje randamus objektus Žemaičių Alkos muziejaus direktorius Stasys Kasparavičius vadina žmogaus rankų darbo simboliais. Turėdami tik dvi ilgai suteiktą formą išlaikančias medžiagas – akmenį ir žemę, žemaičiai joje iškastomis figūromis vaizdavo į gyvenimą atnešantį, į amžinybę išplukdantį laivelį, gyvybę suteikiančią Saulę. 

Mokslininkai spėja, jog piešiniai Nasko dykumoje atsirado prieš 2300 – 1200 metų. Yra ir versijų, kad jie tarnavo orientyrais kosmoso ateiviams. Kodėl tokiu negalėtų būti ir Girlaukio raganosis. Tuo labiau, kad panašių piešinių yra ne tik Pietų Amerikoje, bet ir Europoje. Anglijoje žinomi Ufingtono Baltasis žirgas, Vilmingtono Ilgasis žmogus, Dorseto 55 metrų aukščio, su 7 metrų ilgio lytiniu organu milžinas. Spėjama, kad pastarasis atsirado prieš 2500 – 2100 metų. 

Maumedynas. 30, B-2.
50-o Vilniaus – Klaipėdos automagistralės kilometro nuo Klaipėdos dešinėje pusėje.


Praėjusio amžiaus antroje pusėje iš atvežtų sėklų maumedžiai dažniausia buvo sodinami prie namų. Devintame dešimtmetyje bandyta pradėti juos auginti pramoniniu būdu. Mokslininkus masino tai, kad viename hektare maumedyno yra iki 1300 kubinių metrų medienos – per keturis kartus daugiau negu lietuviškos eglės. 

Eksperimentinis sklypas yra ir prie dabartinės Vilniaus – Klaipėdos automagistralės. Miškininkai kol kas iš jo medienos nesitiki, bet pro šalį keliaujantieji gali regėti apie hektarą minkštais spygliais žaliuojantį nelietuviško miško.  

Baltoji karčiama. 
77, B-2. Žemaičių plente už Rietavo Vėžaičių link. Nematyti jos, stovinčios prie pat kelio, neįmanoma.


Pirmieji traktais vadinti pašto keliai Lietuvoje atsirado XVII-XVIII amžiuje. Tai buvo tiesiai per laukus einančios, nuo brastos iki brastos, nuo miestelio iki miestelio traukiančios provėžos. Vėliau jas imta apsodinti medžiais, dar vėliau atsirado tiltai, pylimai, o svarbiausiuose – ir grindiniai. Pirmasis per Lietuvą Sankt-Peterburgo – Varšuvos plentas buvo nutiestas 1830 – 1835 metais. 

1700 metais Paryžiuje spausdintame Vidurio Europos žemėlapyje dabartinėje Lietuvos teritorijoje pažymėti tik du keliai. Vienas eina per Lietuvą, kitas – per Žemaitiją. Pastarasis prasideda Novgorode, per Pskovą, Rygą, dabartinę Jelgavą, Varnius, Karaliaučių siekė Marienburgą Lenkijoje. Matyt, nuo pastarojo vėliau atsišakojo kelias į Klaipėdą, kurio įpėdinį dabar vadiname senuoju Žemaičių plentu.

Prie jo, už šešių kilometrų nuo Rietavo Endriejavo link stovinčio pastato amžių gali pasakyti nebent giliai archyvuose pasirausę istorikai. Apytikriai Baltąja karčiama vadinama buvusi pašto stotis statyta XIX amžiaus pirmoje pusėje. Tais laikais tokios stovėjo kas 15 – 20 kilometrų, o kas 7 – 10 kilometrų buvo statomos „karaulkomis“ vadinamos sarginės.

Vyresni žmonės dar prisimena veikiančią Baltąją karčiamą. Tarpukario metais iš Rietavo ar į jį einantys žmonės gaudavo užkąsti, vyrai atsigerdavo alaus. Po karo pastatas atiteko Rietavo miškų urėdijai, 1946 metais jame apsigyveno eigulio Pociaus šeima. Dabar Baltoji karčiama privatizuota, jame tebegyvena akylai namą sauganti eigulio našlė.

Kultūros vertybių apsaugininkai sako, kad buvusia pašto stotimi turėtų pasirūpinti valstybė, nes tokių statinių, kurių viename gale buvo karčiama, gyveno stoties prižiūrėtojas, o kitame – mediniame – stovėjo arkliai, nedaug likę. 


Spraudės bažnyčia. 
86, B-2. Iš Rietavo reikia sukti Žadvainų link. Septintame kilometre rodyklė rodo Spraudės kaimą.

Mažytė, rodos rankomis pakeliama ir nunešama Spraudės bažnyčia lyg ir niekuo neišsiskiria iš kitų nei savo architektūra, nei senų laikų priminimais, jokiais padavimais ar legendomis neapipinta.
Vis dėlto jos neilga istorija turi ypatingų bruožu. Pagrindinis jų – pačių spraudiškių meilė ir prisirišimas, iki šiol neišblėsęs noras daryti gerus darbus.

Spraudės istoriją po kruopelę renkantis dabar Šiauliuose gyvenantis Petras Turskis pasakoja, kad be jo giminės Spraudėse buvo dar penkios tokią pat pavardę turinčios šeimos. Savo šaknis Petras atsekė net nuo 1800 metų, kai gyveno Motiejus Turskis. Giminės genealoginiame medyje Petras jau surašė daugiau kaip tūkstantį vardų ir pavardžių. Bet kartu piešia ir kitų Turskių šakas, stebėdamas, bene kur jos susikryžiuos.

Nors dar nežinia, ar jo giminaitis buvo Antanas Turskis, bet Petras žino apie jį ir jo likimą. Nes, išvažiavęs uždarbiauti į Ameriką, Antanas Turskis prieš karą grįžo namo ir už savus sunkiai uždirbtus pinigus kaimynams padovanojo bažnyčia. Vaikų neturėjo, tad, matyt, nutarė amerikietišką naudą paaukoti Dievui ir žmonėms. Bažnyčią pastatė tarp šimtamečių ąžuolų, vietoje kapinaitėse stovėjusios, bet baigiančios griūti koplyčios.

Nežinia, ar tokiam jo sumanymui pritarė žmona Marijona. Abejonės kyla todėl, kad po mirties jie išsiskyrė: Antanas palaidotas Rietave, o Marijona – Spraudėse.

Nedaug trūko, Antano triūsas, pasiaukojimas būtų nuėjęs perniek, o bažnyčioje būtų buvęs įkurtas kolūkio sandėlis ar kas nors panašaus. Mat, kaip rašo Janina Bucevičiūtė „Parapijų raidos tendencijose Telšių vyskupijoje po II-ojo pasaulinio karo“, „1949 10 21 Rietavo apskr. vykdomasis komitetas priėmė sprendimą Nr. 068-c dėl kulto pastatų (bažnyčių -J. B. ), kuriose nevyksta (prieš tai šių bažnyčių klebonams buvo atimti kulto tarnų registracijos pažymėjimai ir teisė dirbti šiose bažnyčiose - J. B. ) religinės apeigos, uždarymo ir perdavimo kolūkiams. Buvo nutarta uždaryti Pajūralio, Tenenių, Judrėnų, Spraudės, Požerės bažnyčias. Tačiau dėl parapijiečių protestų, kurie pasiekdavo net Maskvą, uždaryti nepavyko. Religijų reikalų įgaliotinis Pušinis buvo priverstas LSSR Ministrų Tarybos reikalų valdytojui Petrylai pripažinti, kad nutarimas uždaryti Pajūralio, Tenenių, Judrėnų, Spraudės, Požerės bažnyčias „neatitinka Kultų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos pirmininko Polianskio nurodymams“.

Tad galima sakyti, kad spraudiškiai, kaip ir Pajūralio, Tenenių, Judrėnų, Požerės gyventojai savo bažnyčias sukūrė dar kartą. Lyg ir nieko nuostabaus, jeigu žmonės sueina į didelį būrį ir gelbėja savo šventoves. Bet spraudiškių poelgis tuo ir yra išskirtinis, kad mažas kaimelis pasipriešino didelei jėgai. Iš kur tų žmonių Spraudėse bus, jeigu net kaimo kapinaitėse yra vos 64 kapeliai. Prie kunigo Antano Racevičiaus amžinojo poilsio vietos stovi, anot P.Turskio, labai seni kryžiai. Vadinasi, kapinaitės irgi senos, bet nedaug kam yra jose atgulti. 

Dabar Spraudės bažnyčia gimsta trečią sykį. Jos remontui pinigų skyrė iš Spraudės kilęs, Vilniuje gyvenantis verslininkas J.Šarkauskas.

Kitas išskirtinis bažnyčios bruožas – ryšys su pagoniška Žemaitija. Tokį sukuria aplink ją augantys seni ąžuolai. Vienas jų jau nudžiūvusiomis šakomis remia dangų, o kitame išopėjusi didžiulė drevė. Nors P.Turskis sako neprisimenąs, kad joje kas melstųsi, tačiau ta vieta itin patogi medituoti. Aną vasarą, kol bažnyčia buvo remontuojama, kažkas drevėje net suolelį pasistatė. Nors žmogus, matyt, meldėsi krikščionių dievui, tačiau pagoniškos mintys tokioje vietoje negalėjo neaplankyti. Tuo labiau, kad pagoniškas tuščiavidurių ąžuolų garbinimas rado atgarsį krikščionybėje: išpuvusios ertmės buvo naudojamos kaip koplytėlės. 

Be to, šalia tekantis upelis intriguojančiu Letauso vardu bent mintimis nukelia į tuos laikus, kai dar tik kūrėsi Lietuvos valstybė. Šviesios atminties profesorius Česlovas Kudaba Lietuvos vardą kildino iš Neries intako Letaukos, o Letausas skamba itin panašiai...


Medelynas. 
88, B-3. Rietavo – Žadvainų kelio 2-as kilometras
.

Rietavo urėdijoje kasmet vidutiniškai iškertama apie 80 tūkstančių kietmetrių medienos, o per tą patį laiką priauga apie 130 tūkstančių kietmetrių. Bet vis dėlto šiandienos Rietavo miškininkų darbų pradžių pradžia yra šalia Žemaičių plento esančiame urėdijos medelyne. Jame, užimančiame 19,2 hektaro, vienu metu auginami apie 5 milijonai beveik 100 rūšių miško, dekoratyvinių sėjinukų bei sodinukų. Iš čia jie keliauja į valstybinius, privačius miškus, sodybų, administracinių, gamybinių pastatų aplinkai puošti.

Mokslininkai tikina, kad visoje Lietuvoje klintyse ir dolomituose galima rasti suakmenėjusios faunos ir floros liekanų, tad nieko nuostabaus, jog Rietavo miškų urėdijos medelyne voliojasi akmenys su suakmenėjusių moliuskų liekanomis. Tačiau tikriausiai retas yra pakėlęs nuo žemės akmens skeveldrą, kurioje aiškiai matyti ne mažiau kaip prieš 400 milijonų metų – ordoviko, silūro periodais – jūroje šmirinėjusių gyvių kiautai. Tai reiškia, kad ten, kur dabar medelynas, buvo jūros dugnas. „Ir ne vieną kartą“,- sako geologai. 

Vedegėnų tvenkinys. 
89, B-2. Už Rietavo Vėžaičių link, devintame kilometre, kairėje kelio pusėje.


Tvenkinys – tipiškas tarybinių laikų melioracijos pavyzdys. Melioratoriai per Vedegos upelį pastatė užtvanką, prie pat Žemaičių plento, tarp kalvų išsiliejo dirbtinis ežeras, į kurį vanduo tekėjo ne tik upelio vaga, bet ir iš aplinkinių laukų po žeme suklotais vamzdeliais. 

Vedegėnų tvenkinys bene labiau reikšmingas savo pavadinimu, kuris yra mirštantis žemaitiškas žodis, anot tautodailininko Antano Vaškio reiškiantis „tą patį kirvį, tik kitaip pasuktą ir išlenktą“. Kaip tik prie Žemaičių plento Vedegos upelis išsilenkia. Iš vakarų tekėjęs jis pasuka į pietvakarius ir yra panašus į medžiui skaptuoti naudotą instrumentą.  

Matyt, pagal upelio formą atsiradęs pavadinimas Rietavo miškų urėdijos teritorijoje nėra vienišas. Netoli, tačiau jau prie Vilniaus – Klaipėdos automagistralės yra Stumbrės miškas ir kaimas. O pavadinimą jam galėjo suteikti dabar tik ortofotonuotraukoje matomi seniai seniai čia buvusio ežerėlio kontūrai. Jie tiksliai pakartoja daugiau kaip prieš 12 tūkstančių metų Lietuvoje išnykusio plaukuotojo raganosio siluetą. Gali būti, kad tokio gyvūno nežinantiems senovės žemaičiams ežerėlio kontūrai priminė stumbrę, kurios vardas perėjo ir kaimui, ir šalia esančiam miškui. Neatmestina ir versija, kad senovės žemaičiams stumbrė buvo šventas gyvūnas. Jį įamžinti norėdami žmonės galėjo iškasti ar pataisyti buvusį vandens telkinį ir suteikti jam stumbrės kontūrus.  


Tekstas Eugenijaus Bunkos




 

Apklausa

Namuose laikote:
 

Svečiai

We have guests online

Registracija



Mus aplankė:


© 2007 - 2012 Jovita - internetinis žurnalas mąstantiems. Sprendimas M&G reklamos gamybos studija