• Wide screen resolution
  • Narrow screen resolution
  • Increase font size
  • Decrease font size
  • Default font size
  • default color
  • red color
Lopaičiai. Sustingęs laikas Ieškojimai, atradimai, versijos Print Email

zyniu_buveine_lopaiciu_piliakalnyje.jpgKuo toliau, tuo labiau Rietavo miškų urėdijos Tverų girininkijoje esanti spėjama Lopaičių Šventvietė neduoda ramybės mokslininkams ir entuziastams tyrinėti Žemaitijos senovę. Kai kas jau tyčia ar ne apie Šventvietę kalbėdamas pamiršta pridėti žodį „spėjama“, o tai sukelia vis naujų ginčų. Neabejotina tik tai, kad šioje vietoje žmogus pridėjo ranką prie akmenų – patvariausios žiloje senovėje medžiagos norint ką nors įamžinti. 

2006-ųjų vasarą Lopaičiuose lankęsis Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Geologijos katedros vedėjas, profesorius Gediminas Motuza patvirtino kolegos geologo Antano Jaso kategorišką nuomonę, kad šiauriniame Aitralės upelio šlaite gulinčiame akmenyje iškaltas laivelio simbolis – žmogaus rankų darbas. Žinant spėjimą, kad toks pat simbolis iškastas ir pietiniame šlaite, o prie jo guli akmuo su natūraliai atsiradusia laivelio formos nuoskala, galima kalbėti ir apie atsitiktinumus, ir apie tikslingą žmogaus veiklą. Be to, ir šaltinio prie upelio iškrovos vieta irgi tokios pat formos. 

Šaltinio vagelės pasirodo iš rytinio šlaito, todėl, anot Simono Daukanto, jų vanduo turi stebuklingų galių. Kvepia mistika, tačiau, regis, nieko mistiško čia nėra. Ultravioletiniai Saulės spinduliai turi baktericidinių savybių, o intensyviausi jie yra anksti pavasarį ir kasdien nuo dešimtos iki keturioliktos valandos net tada, kai dangus apsiniaukęs. Kaip tik tuo metu jie šviečia į iš rytinių šlaitų tekantį vandenį. Regis, prieš šimtmečius žmonės suvokė Saulės poveikį ir, matyt, ieškojo būtent tokių šaltinių kaip Lopaičiuose. Tai gali būti dar vienu argumentu, kodėl žemaičių protėviai kūrėsi prie Aitralės upelio. 

Dar vienas žmonių gyvenimą prie spėjamos Šventvietės patvirtinantis argumentas – vos už kelių šimtų metrų esantis Pribitkos kapinynas. Jį sunaikino statybininkai, bet archeologai dar spėjo patyrinėti ir nustatė, jog žemaičiai savo gentainius amžino poilsio čia guldė jau prieš du tūkstančius metų.  

Be to, tik 2007-aisiais paaiškėjo, kad upelio pavadinimas gali būti netikras. Tada Rietavo miškų urėdijos archyve rastame 1949 metais darytame miškotvarkos projekte dabartinės Rietavo miškų urėdijos Tverų girininkijoje per Lopaičius tekančios Aitros atkarpa vadinama Pilies vardu. Vadinasi, čia, ant Lopaičių piliakalnio buvo pilis, virė gyvenimas. Šis faktas niekam nekelia abejonių, tik verčia dar labiau ieškoti, koks gi gyvenimas čia buvo.

Žvilgsniai vėl krypsta į kitame Pilies upelio krante esančią spėjamą Šventvietę. Tačiau, regis, ieškoti reikia ne tik čia... Verta pasižvalgyti ir ten, kur žmogaus akis dar nebuvo užkliuvusi...

***

2002 metų gruodžio mėnesį archeologijos ekspertas Bronius Dakanis ataskaitoje apie tyrinėjimus Tverų apylinkėse rašo: 

„...Tuometinį tankų Tverų apylinkių apgyvendinimą patvirtina ir Tveruose aptikti to laikotarpio bei panašaus laikmečio Pribitkos kapinynai (Tverai siejami su XIII a. II ketvirčio Žemaitijos kunigaikščiu Vykintu, kuris, kaip nurodo Ipatijaus metraštis, vadovavo žemaičių kariuomenei Saulės mūšyje 1236 m.). Be to, nustatyta, kad paties Lopaičių piliakalnio, vadinamo Pilimis, vakarinis šaltiniuotas šlaitas griūva į Aitralės (Pilies – E.B.) upelį. Sutvarkius želdinius piliakalnyje, reikėtų parengti jo šlaitų sutvarkymo projektą ir paruošti šią Žemaitijos ir Lietuvos istorijai svarbią vietą lankymui (nuo piliakalnio atsiveria įspūdingas vaizdas į mažai urbanizuotas Tverų apylinkes, leidžiančias suvokti šios vietos svarbą Žemaitijos gynybinėje sistemoje prieš Kryžiuočių ordiną, beje, labai primenančioje Vilniaus).“ ...

Vos keliems mėnesiams praėjus po šio archeologo pasiūlymo, Rietavo miškų urėdija užsakė Lopaičių piliakalnio ir kelio jo link sutvarkymo projektą. Prasidėję darbai atvėrė tokius istorijos liudijimus, jog žado netekę mokslininkai tik aikčiojo ir ilgai nesiryžo prabilti apie spėjamus Lopaičių Šventvietę, dolmeną, žynių kapines ir kitus radinius. Tai ir buvo iki šiol neregėto susidomėjimo Vykinto laikų Žemaitija pradžia.

Lopaičiuose apsilankiusi astromineralogė Audronė Ilgevičienė sako, kad skirtingu metu čia buvusios keturios šventvietės. Pirmoji, anot A.Ilgevičienės, atsirado prieš septynis tūkstančius metų. Po kiek laiko ji sunyko, vėliau atsirado kita ir vėl pradingo metų versmėje. Paskutinioji – ketvirtoji - įkurta prieš septynis šimtus metų. 

Tokie samprotavimai, tuo labiau astromineralogės skelbiama žinia jog čia stati palaidoti smurtine mirtimi miręs du žyniai, kvepia mistika. Tuo žodžiu žmonės vadina iki šiol nepaaiškintus reiškinius, kuriais palyginus neseniai buvo žaibas, vėjas, judantys dangaus šviesuliai. Kai žmonės pagaliau išmoks skaityti juos supančią informaciją kaip pradžios mokyklos elementorių, pasirodys, jog nieko mistiško ir antgamtiško nėra, yra tik buvę nepažinti gamtos dėsniai.

O kol kas iš spėjamos observatorijos gręžinio Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos katedros vedėjo, mokslų daktaro Gedimino Motuzos vadovaujamos ekspedicijos paimtame grunto pavyzdyje ištyrus žiedadulkes nustatyta, kad prieš septynis tūkstančius metų čia buvo gili duobė. Žinant, kad A.Ilgevičienė tą patį skaičių minėjo anksčiau nei Geografijos ir geologijos institute buvo ištirtos žiedadulkės ir kad spėjamos observatorijos šlaite, 45 cm gylyje rasta puodo šukė, vėlgi galima manyti apie išskirtinę Lopaičių reikšmę. Tuo labiau kad jau aišku, jog šiose vietose žmonės gyveno seniai seniai: A.Butrimas netoli Lopaičių, Biržulio – Lūksto duburyje rado prieš devynis tūkstančius metų gyvenusio žynio palaikus.

Susimąstyti verčiančių sutapimų Lopaičiuose daug. Bene įdomiausias ir galintis būti atspirties tašku tyrinėjimams toli už Lopaičių, Žemaitijos ir net Lietuvos ribų yra tai, jog Lopaičiai glaudžiasi tiksliai Žemaitijos viduryje tarp Vadaksties, Šventosios, Nemuno ir Dubysos upių. Negana to, per Lopaičius ir už 7,5 kilometro esančias spėjamas Vismaldų bei Vembutų šventvietes nubrėžus susikertančias linijas, ant jų apytikriai už 37,5 kilometro yra Kražiai, Pakisys, Pakutuvėnai ir Paunšvystė, už 75 kilometrų – Petkūniškiai, Užpirdžiai, Būtingė ir Laižuva. O už 7,5 kilometro be Vembutų ir Vismaldų – Kentrakalnis ir Eidininkai. Aplankius šias iki šiol mažai žinomas ar visai istorijai nežinomas vietas ryškėja spėjimas, jog jose yra pagonišką kultūrą menančių pėdsakų: ąžuolų giraitė, degintini kapai, žmogaus rankų prisilietimus menantys, gal apeigoms naudoti akmenys.

O žemėlapyje ryškėja „Kurri tinklu“ vadinama, iki šiol tik teorijoje egzistuojanti lygiašonius rombus sudaranti linijų sistema. Anot Bavarijos medicinos – bioklimatologijos tyrimo instituto direktoriaus, daktaro M.Kurri, tokia, kokia rodo Žemės energetines linijas ir jų susikirtimuose esančius ypatingus energetinius taškus. 

Vėl sutapimas? Gal sutapimas ir tai, kad tokia pat yra ir Kurri, ir nuo Lopaičių pradėto brėžti linijų tinklo kryptis – iš šiaurės vakarų į pietryčius, o pietvakarių – šiaurės rytų linija nuo šiaurės – pietų magnetinės Žemės ašies yra pakrypusi tiek pat, kiek ir pasvirusi planeta.
Vos už penkiolikos kilometrų nuo Lopaičių A.Butrimo rastos Donkalnio žynio kapavietės amžius – devyni tūkstančiai metų. Įdomu ir tai, kad kapavietė yra dvigubai toliau nuo Lopaičių nei Vembutai, Vismaldai, Eidininkai ir Kentrakalnis, o per ją ir Lopaičius nubrėžus liniją, iš spėjamas šventvietes jungiančių linijų susidarantys lygiašoniai rombai dalijasi į trikampius. Tokią Žemės energetinių linijų sistemą senovėje įsivaizdavo budistų vienuoliai.  

Straipsnyje internete „Anomalinių zonų teorija ir šventvietės“ (http://ariom.ru/wiki/TeorijaAnomal'nyxZonIMestaPoklonenija) rašoma, kad „Labai paplitusiu įsitikinimu yra tai, jog teigiamo spinduliavimo zonose nuo senų laikų kurdavo šventvietes ir statė šventoves“.
Praeities pėdsakus naikinusi, dabar gamtatikiais vadinamus pagonis ant laužų deginusi krikščionybė ir laikas per du tūkstančius metų Europoje sunaikino didžiąją gamtatikybės palikimo dalį - ir šventviečių, ir pavienių protėvių paliktų ženklų, ir tradicijų, papročių. Gi bandymai krikštyti žemaičius prasidėjo tik XV amžiaus pradžioje.  

Tačiau Kuršo (Liepojos) gimnazijos svetimų kalbų mokytojas, XIX amžiaus viduryje užrašinėjęs žemaičių legendas, padavimus daktaras E.Vekenstedtas ( E.Veckenstedt) sako, kad ir tuo laiku, praėjus daugiau kaip keturiems šimtams metų nuo Žemaitijos krikšto pradžios, jos kaimuose dar gyva pagonybės dvasia. Vadinasi, čia yra didesnė tikimybė išlikti nesunaikintiems gamtatikybės ženklams ir juos rasti. Tad Vakarų Europoje gimusią planetos energetinių linijų teoriją, kurioje svarbi vieta skiriama pagonių šventvietėms, praktiškai patvirtinti ar paneigti bene geriausia Žemaitijoje.
Tokie samprotavimai skamba lyg fantastika, tačiau atidžiau ir plačiau patyrinėjus, netikėjimą keičia susidomėjimas ir noras suvokti, kas aplink mus, mumyse...

***

Už 7,5 kilometro į pietryčius nuo Lopaičių yra vėlgi daug ginčų keliantis Vembutų piliakalnis. Prie jo esančią kalvą „Alkos“ muziejaus Telšiuose direktorius Stasys Kasparavičius vadina Vykinto miestu ir randa argumentų savo nuomonei apginti. Tai ir archeologiniai radiniai, ir akmuo su spėjamu iškaltu žmogaus (gal Didžiojo Žemaičių kunigaikščio Vykinto?) portretu, ir plika akimi matomi dirbtiniai žemės reljefo pakeitimai. Anot S.Kasparavičiaus, čia galėjęs būti Vykinto miestas yra ir puikioje strateginėje padėtyje: nuo kalvos turėjo matytis ant daugelio aplinkinių piliakalnių uždegtų laužų dūmai – pranešimai apie pavojų. Iš Vykinto miesto juos pasiekti kariams reikėjo vos vienos dienos.

Už 7,5 kilometro į šiaurės rytus nuo Lopaičių yra Vismaldai, kurių akmenynas byloja apie prieš šimtmečius čia buvusią žmonių veiklą, gal net pagonių Šventvietę. Toks manymas stiprėja dėl to, kad pastaruoju metu čia randama tokios pat formos kaip Lopaičiuose ir kitose spėjamose šventvietėse aptiktų akmenų. Vienas akmuo iš Vismaldų guli „Alkos“ muziejaus kieme ir neabejotinai yra žmogaus rankomis tašytas.

Už 7,5 kilometro į šiaurės vakarus nuo Lopaičių yra Laurynaičių miškas, kuriame ant Doubulio upelio kranto miške kėpso pavieniai ir krūsnimis akmenys. Visai šalia yra Kentrakalnis, kurį buvo pamėgusios lapės. Medžiotojai jas pjudė šunimis, kasė iš po žemės, šaudė, tačiau olų gausybė rodo, kad, nepaisydamos pavojaus, lapės kūrėsi čia. Lyg kažkokia žmogui nejaučiama energija jas traukė į šitą vietą.

Be to, Kentrakalnį puikiai žinantis Tverų girininkijos girininkas Jonas Rekašius mano, kad jis gali būti nenatūralios kilmės, mat jo šlaitai pernelyg statūs.

Už 7,5 kilometro į pietvakarius nuo Lopaičių, Eidininkuose, visai šalia Laukės upelio yra labai piliakalnį ar alkakalnį primenanti kalvelė, o ant jos – kapeliai, kuriems žmonės nuo senų senovės rinko vietas pagal jiems žinomus, o dabar jau tik spėjamus potyrius. Ši kalva savo šlaitais panaši į Kentrakalnį.

Tad apie Lopaičius susidaro tikslus 7,5 kilometro spindulio apskritimas. Be nuodugnių tyrinėjimų per drąsu būtų teigti jog Laurynaičiuose, Eidininkuose yra senovės žemaičių pėdsakų, tačiau vis dėlto galima manyti, kad apie Lopaičius aiškėja linijų ir jų susikirtimų sistema.

Už 37,5 kilometro nuo Lopaičių vėlgi ant tų pačių linijų šiaurės rytuose yra Paunšvystė, pietryčiuose – Kražiai, pietvakariuose – Pakisys, šiaurės vakaruose – Pakutuvėnai.

Paunšvystė Telšių rajone vėlgi garsi akmenynu. Jame yra ir neabejotinai žmogaus rankomis apdirbtų riedulių, o gal net sudėliotų kol kas nesuprantamomis linijomis, yra ir šventą vietą žyminti koplyčia. O nuo kalvos viršūnės į šiaurę matosi Latvijos miškai, į pietus – Šatrija. Tokias tolumas retai kur pamatysi net Žemaitijoje.
Toje vietoje, kurioje yra didžiausia akmenų koncentracija, tiksliai į vakarus nuo aukščiausios kalvos vietos guli, be jokios abejonės, žmogaus rankomis tašytas akmuo. Įspūdis toks, lyg iš ant šlaito pabirusių akmenų kalvos viršūnėje buvo kažkoks statinys – orientyras, per kurį nuo tašyto akmens - fiksuotos vietos – buvo stebimi per orientyrą patekantys dangaus šviesuliai.

Kražiai pačių krikščionių dvasininkų teigimu garsėjo pagonių šventviete, kuriai nustelbti buvo pastatyta pirmoji bažnyčia Žemaitijoje. Be to telšiškis Petras Kentra pasakojo, kad statybininkai į vakarus nuo kalvos, ant kurios tebėra Vytauto bažnyčios liekanos, buvo aptikę akmenimis grįsta aikštelę. Tai labai panašu į Paunšvystę. Be to, ir į Lopaičius, kuriuose taip pat į vakarus nuo spėjamos žemaičių pagonių observatorijos irgi yra dabar jau žemėmis užklota akmeninė aikštelė. Čia, vienintelėje vietoje, taip ir neprigijo sodinti medžiai.

Prie Pakisio piliakalnio Šilalės rajone tebeguli Aukuro akmeniu vadinamas riedulys. Jo vardas byloja apie ir čia buvusią šventvietę. Šiose vietose užrašyta ir apie milžinus pasakojanti įdomi legenda. Atseit, ėjo milžinas namo ir pamatė dirvą ariantį žmogų. Įsidėjo jį į pirštinę ir parnešė parodyti tėvui. Tas tik palingavo galva ir pasakė, kad kai jis su sūnumi, jų gentainiai išmirs, visi žmonės bus tokie, kaip anas pirštinėje.

Plungės rajone, Pakutuvėnuose, šalia Minijos upės stūkso vieniša bažnyčia, šalia jos – kapinaitės. Broliai pranciškonai čia įsteigė visoje Lietuvoje žinomą reabilitacijos centrą alkoholikams ir narkomanams, kurie tikina čia jaučią ypatingą, gal net iš žemės sklindančią energiją, padedančią jiems atsispirti pagundoms, gyventi tikrą gyvenimą.

Tad apie Lopaičius vėl jungiasi 37,5 kilometro spindulio apskritimas su gana aiškiai senovę menančiomis arba, gali būti, skirtingą nei kitose vietose energetiką turinčiomis vietomis.

Už 75 kilometrų nuo Lopaičių, Mažeikių rajone ant Vadaksties kranto yra Laižuva, Raseinių rajone ant Dubysos kranto – Petkūniškiai, Pagėgių savivaldybėje ant Nemuno kranto – dabar jau išnykę ir net pamiršti Užpirdžiai, pajūryje - Būtingės ąžuolynas ant Šventosios kranto.

Vos už kilometro nuo Laižuvos, ant Latviją ir Lietuvą skiriančios Vadaksties kranto rymo laisvamanių, šalia – iki šiol išlikusia didžiule akmenine tvora aptvertos žydų kapinės. 

Buvęs Laižuvos mokyklos direktorius Leonardas Zubys pasakoja, kad seniau čia buvo didžiulis akmenynas, o riedulių buvo tokių, kad ant jų fotografuotis tilpdavo visa daugiau kaip dvidešimties vaikų klasė su mokytoju. Bet ant upės kranto šauniai pasidarbavo melioratoriai, o po jų žvyrą kasti atėjo statybininkai. Jeigu čia ir buvo kokių pagonių pėdsakų, juos sunku beatsekti. Tik ar nebuvo per stebuklą pievoje išlikęs labai į menhirą (žemaitiškai – stabakūlį) panašus akmuo. Gulėjo jis šimtmečius, bet, vos tik žiniasklaidoje pasirodė užuomina apie spėjamą stabakūlį, akmuo dingo. 
Dar vietiniai pasakoja, kad čia žmonės paklysdavo. Sako, Juozas Jakštas grįžo iš Latvijos brolį aplankęs, perbrido Vadakstį ir suko, suko ratus, nors tas vietas puikiausiai pažinojo. Tik kai pavargęs prisėdo ant akmens, pailsėjo ir susikaupė, kaip marška nuo akių nukrito...


Spėjamas Laižuvos menhiras. Dviejų metrų aukščio, 0,9x0,6 m stačiakampiu ir patogiu vertikaliai pastatyti pagrindu akmuo sveria apie pustrečios tonos, tačiau po pranešimo žiniasklaidoje apie galima jo paskirtį akmuo dingo. 

Tokią pat istoriją pasakoja ir 1916 metais Petkūniškiuose ant Dubysos kranto gimusi ir visą gyvenimą čia pragyvenusi Kotryna Špokaitė-Drąsutienė. Anot jos, vis į tą pačią vietą sugrįždamas klaidžiojo jos dėdė Kazimieras Vitkauskas. Ir ne tik jis. O ant Petkūniškių kalvos dar klajojusios ugnelės, šviesa sklidusi iš po klevo. Gausu čia buvo ir akmenų, ir šaltinių, bet po melioracijos nelikę nei vienų, nei kitų. 

Į Kaulakius iš Petkūniškių išsikėlęs Petras Kurmauskas rodė tik kelis iš gimtojo kaimo parsigabentus akmenis. Vienas jų – duobėtas – panašus į tveriškio Stasio Laurinavičiaus Lopaičiuose rastą ir dabar sodyboje saugojama. Apie pastarąjį archeologai sako, jog jis mena Saulės kulto laikus ir yra viena pirmųjų žmogaus sukurtų skulptūrų ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos teritorijoje. 

Dar vienas į akis krentantis sutapimas yra tai, kad Lopaičiai ribojasi su Tverais, o Petkūniškiai – su kitame į Dubysą šioje vietoje įtekančios Liolingos krante esančiu Tverijoniškės kaimu.

Užpirdžių kaimą Pagėgių savivaldybėje prie Nemuno primena tik sulaukėję gėlynai, vaismedžiai, keletas dar į žemę neprasmegusių senoviškų plytgalių brūzgynuose. Aplink – vien užliejamos pievos. Ir tik toje vietoje, kurioje baigiasi 75 kilometrų nuo Lopaičių atkarpa stūkso aukščiausia vieta apylinkėse. Per didelius potvynius vien ji kyšo iš vandens. O jos viršūnėje – apleistos XX amžiaus kapinaitės. Kurmių į paviršių išstumtame smėlyje akį patraukė keletas dirvožemio frakcijai nebūdingų gabalėlių, kurie, kaip sakė Eksperimentinės archeologijos klubo prezidentė Daiva Luchtanienė, yra degintas kaulas ir medžio anglis. Vadinasi, galima teigti, kad šioje kalvelėje turėtų būti ir degintinų kapų. Anot 1996 ir 1997 metais toje pačioje Pagėgių savivaldybėje Kreivėnų kapinyną tyrinėjusio Lietuvos istorijos instituto archeologijos skyriaus vedėjo Valdemaro Šimėno, šiose vietose mirusiuosius degino VIII – XII amžiuose.

Ant Šventosios kranto Būtingėje – ąžuolų giraitė. Kitoje Palangos – Liepojos kelio pusėje gyvenantis Augustas Narmontas pasakoja, kad ji buvo didesnė, augo čia kelių vyrų neapglėbiami medžiai. Bet juos nukirto tiesdami naftotiekį į Mažeikius. Augustas mano, kad senovėje čia buvo šventų ąžuolų giraitė. Palangiškiai, būtingiškiai, anot jo, tai jaučia ir kasmet renkasi švęsti Rasų.

Septyniasdešimt penkių kilometrų apskritimas apie Lopaičius gražiai priglunda prie dabartinių Lietuvos sienų ir jūros kranto bylodamas, kad Lopaičiai yra tiksliai Žemaitijos centre - tarp Vadaksties, Nemuno, Dubysos ir Šventosios upių. 

***

Nors skeptikai ragais ir nagais ginasi nuo Lopaičių, kalba net apie istorijos mistifikavimą, tačiau žmonės plūsta į spėjamą Šventvietę ir tampa ne, grubiai sakant, istorijos vartotojais, o praeities pėdsakų ieškotojais, netikėčiausių versijų kūrėjais. Kiekvienas Lopaičių priminimas žiniasklaidoje sukelia vos ne komentarų laviną, kurioje blyksi noro sužinoti daugiau, suvokti prasmę žiburėlis.
Rietavo miškų urėdijos iniciatyva šalia Lopaičių esančių Vembutų akmenį su spėjamu jame pavaizduotu žmogaus veidu tyrinėję Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro trasologijos laboratorijos vedėjas A.Žalnierauskas, Geografijos ir geologijos instituto skyriaus vadovė G.Skridlaitė ir skulptorius A.Vaškys nutarė, kad vis dėlto didelė tikimybė, jog veidą akmenyje ištašė žmogaus rankos. Tuo įsitikinęs A.Vaškys, o A.Žalnierauskas ir G.Skridlaitė sako, jog dar reikėtų patyrinėti aplinką, kurioje jis rastas.

Aplinka – Lopaičiuose, Vismalduose ir pačiuose Vembutuose sako, jog čia galėjo atsirasti skulptūra. Netgi ne nuodėmė manyti, kad akmuo tašytas 1252 metais ir jame pavaizduotas Didysis žemaičių kunigaikštis Vykintas. Nes po tais metais buvusio žemaičių mūšio su Mindaugo kariuomene ir jo samdiniais, Vykintas kronikose nebeminimas. Gal žuvo, gal mirė nuo žaizdų ar sulaukęs garbaus amžiaus, o kažkas iš žemaičių bandė jį įamžinti akmenyje. 

Vis dėlto, kodėl apie spėjamas šventvietes bylojantys akmenys guli vietose, kurios žemėlapyje sudaro aiškią, net mėgėjiškais matavimais nesunaikinamą sistemą? Gal vis dėlto Lopaičiai ir aplink juos esančios spėjamos šventvietės – draugišką žmogui energiją jautusių protėvių surastos ir garbintos vietos? Dabar vargu ar pavyktų tai padaryti, nes, kaip sako radiostezininkas (biolokacijos specialistas) J.Jukonis, „dabartinis įtemptas politinis ir ekonominis gyvenimas turi ryšį su milžiniškais elektromagnetinių impulsų srautais, kurie beveik 200 mln. kartų viršija tuos, kurie veikė mūsų protėvius XX amžiaus pradžioje“. Tad vėlgi ne nuodėmė manyti, kad tūkstančius metų iki dvidešimtojo amžiaus žmonės ne matavimo prietaisais, o jutimais nustatė Žemę apjuosusių energetinių linijų susikirtimus ir čia kūrė šventvietes.  

Fizikai skeptiškai žiūri į tokius samprotavimus ir sako, jog žino tik gravitacinę, elektromagnetinę ir atomines energijas, o kokia pulsuoja Žemę juosiančiose linijose – net nenumano. Tuo labiau, anot jų, turėtų nepatikimai atrodyti bandymai jas rasti prietaisais. Kartas nuo karto apie tai pasigirsta kalbos, bet ir užgęsta...

Iš Žemės sklindančius virpesius tyrinėjęs daktaras S.Šimaitis pasakoja, kad buvęs ne vienas bandymas rasti taip vadinamą planetos energetinį tinklą arba gardelę, tačiau apie patikimus rezultatus vargu ar galima kalbėti. Latvių mokslininkai šiam darbui buvo pasitelkę bites. Jie įkurdindavo jas pasirinktose vietose, stebėdavo elgesį, kruopščiai matuodavo kas tik pamatuojama ir pagal tai spręsdavo apie Žemės energetiką. Bandymų sukurti gardelę buvo ir Rusijoje, ir kituose kraštuose. Senovėje budistai ją įsivaizdavo kaip trikampių sistemą. 

Gi Lopaičiais pasinaudoję kaip atspirties tašku energetinei gardelei sukurti ir užkloję ją ant visos Lietuvos randame rombų – dviejų pagrindais sugludusių trikampių sistemą.  

Filosofas Imanuelis Kantas sakė, kad norint sužinoti ne tik filosofijos paslaptis bet ir pasaulio istoriją, reikia išsaugoti Lietuvą. Matyt, galvoje jis turėjo ir tai, kad į Žemaitiją vėliausiai Europoje atėjo krikščionybė ir ji bei laikas dar nespėjo sunaikinti pagonybės pėdsakų bei dvasios, kuriuose ir glūdi raktas į pasaulio istoriją. Prisiminus E.Vekenstedto pastebėjimą apie dar XIX amžiaus viduryje Žemaitijoje gyvą pagonybę, vėlgi galima manyti, jog Žemaitijoje turime daugiausiai galimybių rasti jos reliktų. O, juos radę, žiūrėti į žemėlapį, matyti tikslią geometrinę sistemą ir samprotauti, ką ji reiškia.

Tuo labiau kad Lopaičiuose pradėjus dėlioti gardelę ir pratęsus ją Latvijos pusėn, linijų susikirtime atsiranda ir Dobelės rajone esanti Puokainė. Sakoma, kad čia sklinda ypatinga žmones gydanti, raminanti, apvalanti energija. 

Matyt, vis dėlto dar yra ją jaučiančių žmonių, kurie savo potyrius pasakoja kitiems, šie skleidžia plačiau, dar prisideda žiniasklaida ir Lopaičiai tapo visuotinės traukos objektu.

Rietavo miškų urėdijos užsakymu rekonstruoti Lopaičių piliakalnis, kelias iki Šventvietės, jau paruoštas ir pažintinio tako per Lopaičius projektas. Atsiras čia patogūs eiti takai, laiptai, suoleliai poilsiui, rodyklės. Miškininkų kalba tai vadinama rekreacija, kuri skirta padėti žmogui būti arčiau gamtos, pailsinti nuo paklaikusio bėgimo per gyvenimą pavargusį kūną. O jeigu čia apsilankęs žmogus dar ir prisiliečia prie praeities, atranda ne tik jos pėdsakų bet ir norą geriau ją pažinti – tuo labiau miškininkų darbas yra ne be naudos ir įgauna ne „savo kaimo“, o valstybinės svarbos reikšmę. 


Peties – galvos – peties liniją primenantį akmenį Lopaičių piliakalnio restauratoriai įdėjo į laiptų pakopą. Tokios pat formos akmenų, kurių keletas tašyti žmogaus rankomis Lopaičiuose yra daugiau. Jų randama Vembutuose, Paunšvystėje, Vismalduose (dešinėje), Šventorkalnyje ant Platelių ežero kranto ir kitose spėjamose ar oficialiai pripažintose šventvietėse. Tokios formos akmenų koncentracija šiose vietose gimdo versiją apie senovės žmonių bandymus akmenyje pavaizduoti dievus, kurie stebėtinai panašūs į šiais laikais ufologų surinktus susitikimų su ateiviais iš kosmoso liudininkų piešinius.

Žiniasklaida pasistengė, kad bene lankomiausiu spėjamos Šventvietės objektu tapo ant Aitros (Pilies) upelio kranto gulintis, kažkieno lengvu liežuviu Vaisingumo akmeniu pramintas riedulys. Iš tikrųjų tai vienas iš menkesnių susidomėjimą ir netikėčiausias versijas Lopaičiuose gimdančių objektų.

25 metrų skersmens duobę vieni vadina Žemaičių pagonių observatorija, kiti spėja, jog čia buvo ritualinis vandens šaltinis. Tuo tarpu aišku tik tiek, kad šioje vietoje prieš 7 tūkstančius metų buvo daugiau nei penkių metrų gylio duobė, o jos pietinio šlaito 65 centimetrai – sukasta žemė, kurioje 45 centimetrų gylyje rasta žiesto puodo šukė. Tokie moliniai indai pajūryje pasirodė devintame amžiuje, o nuo dešimto paplito ir dabartinėje Žemaitijoje. Duobės amžių, žemės struktūrą nustatė, puodo šukę rado vieninteliai per penkerius metus nuo susidomėjimo Lopaičiais pradžios čia dirbę mokslininkai – Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos katedros vedėjo, mokslų daktaro Gedimino Motuzos vadovaujama grupė.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1251 metais Lietuvos Didysis kunigaikštis Mindaugas prie Tverų susitiko su Žemaitijos Didžiuoju kunigaikščiu Vykintu ir kalbino žemaičius jungtis prie Lietuvos. Derybos buvo nesėkmingos, sužeistam Mindaugui su palyda teko sprukti. Tveriškiai kryžkelėje šalia Lopaičių pastatė nedidelį aukurą, pasodino ąžuoliuką ir kalvelę prie Tverų – Varnių kelio vadina simboline karaliaus Mindaugo sužeidimo vieta.

„Kalne kareiviai perleidžia linksmai laiką; jiems ten taip gerai einasi kaip jokiam ciesoriui ant žiamės. Kalnas atsiveria kožną Kalėdų naktį, kareiviai iszeina isz jo kaipo ugningi pavidalai, potam valgo ir geria, kiek jų szirdis trokszta, potam jie szoka pagal balsus stebuklingai gražios muzikos ir tad jie pasidaro kariszkas ginklų loszas. Ant pusiaunakczio jie grįžta atgal į kalną, kurs užpakalyje jų vėl užsidaro“. (E.Veckenstedt, „Mythai, pasakos ir legendos Žiamaičių“. Lietuviškai išguldė J.Szliupas, M.D.. Plymouth, Kasztu ir spaustuvėje Jůzo Paukszczio, 1897 m.).

Šita legendos vieta turi fantastinį tęsinį, kurį vieni gali priimti kaip sutapimą, kiti – kaip ženklą, treti – lyg legendos įsikūnijimą. Kiekvienas, anot E.Vekenstedto užrašytus pasakojimus lietuviškai išguldžiusio J.Šliūpo, „valnas“ priimti pagal savo suvokimą, bet 2006 metų gruodžio 25 dieną – per pačias Kalėdas, Saulei jau nusileidus, trys minutės po penktos vakaro telšiškis Linas Gintalas fotografavo savo šeimą šalia Lopaičių piliakalnio esančioje spėjamoje Žemaičių pagonių Šventvietėje, prie vėlgi spėjamo, tačiau itin gausiai lankomo dolmeno. Plika akimi nei Linas, nei jo žmona, nei sūnus nieko nematė, o iš skaitmeninio fotoaparato nuotrauką perkėlus į kompiuterį, joje pasirodė keistas, dolmeną dengiantis ūkas. Šiek tiek fantazijos turintis žmogus jame gali įžiūrėti veidą, kurį sudaro už ūko esančių dolmeno akmenų šešėliai. Tad iš legendos sužinojęs apie kalne laiką leidžiančius, per Kalėdas iš jo išeinančius žemaičių kareivius ir pamatęs L.Gintalo nuotrauką, kas nori „valnas“ manyti, jog tai žemaičių iš Lopaičių piliakalnio dvasios pasirodė prieš fotoaparato objektyvą...

Po to, kai Rietavo miškininkai atvėrė Lopaičių piliakalnį ir Žemaičių kultūros draugijos tarybos pirmininkas, Žemaičių Alkos muziejaus Telšiuose direktorius Stasys Kasparavičius pasidalijo įtarimais, kad kitoje nuo piliakalnio Aitros (Pilies) upelio pusėjo galėjo būti Šventvietė, iniciatyvos ėmėsi šviesaus atminimo Tverų gydytojas Antanas Vaizgirdas (kairėje). Jo pramintu taku į Lopaičius dabar plūsta lankytojai, o jaunieji tveriškiai tęsia A.Vaizgirdo pradėtas talkas spėjamai Šventvietei tvarkyti.


Tekstas Eugenijaus Bunkos


 

Apklausa

Namuose laikote:
 

Svečiai

We have guests online

Registracija



Mus aplankė:


© 2007 - 2012 Jovita - internetinis žurnalas mąstantiems. Sprendimas M&G reklamos gamybos studija