• Wide screen resolution
  • Narrow screen resolution
  • Increase font size
  • Decrease font size
  • Default font size
  • default color
  • red color
Didelė laimė susideda iš mažų džiaugsmų... Print Email

Jei  buvote  vaikas  60-ais,  70-ais  ar  80-ais,  žvelgiant  atgal, sunku
patikėti,  kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų.
Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą
vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu  pakinkytu  vežimu  buvo  neapsakomas
malonumas.  Mūsų lovytės buvo išmargintos  ryškiais  dažais,   turinčiais  didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų  nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos
neužsirakindavo  niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne
iš plastikinių  butelių.  Niekam  negalėjo  šauti  į  galvą dvirka važinėti
su šalmu. Siaubas.
Valandų  valandas  mes  meistravome  vežimėlius  ir paspirtukus iš lentų
ir sąvartyne  rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno,
prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius.
Kelis  kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią
problemą.
Mes  išeidavom  iš  namų  ryte  ir  žaidėm  visą  dieną, grįždami tada,
kai užsidegdavo  gatvės  žibintai  ant  medinių stulpų, ten, kur jie buvo.
Visą dieną  niekas  negalėjo  sužinoti,  kur mes. Mobilių telefonų nebuvo!
Sunku įsivaizduoti.   Mes   pjaustėmės   rankas  ir  kojas,  laužydavomės kaulus
išsimušdavome  dantis,  ir  niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą.
Visko buvo.  Buvome  kalti  tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės
iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio.
Mes  valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas
nestorėjo.
Iš  vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes
neturėjom žaidimų   priedėlių,   kompiuterių,  165  palydovinės  televizijos kanalų,
kompaktinių  diskų,  mobilių telefonų, interneto… Žiūrėti
multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų
taip pat nebuvo!

Užtai  mes  turėjom  draugų.  Išėję iš namų mes juo rasdavom. Mes
važinėjom dviračiais,   pavasario   upeliuose  plukdydavom  degtukus,  sėdėdavom ant
suoliuko,  ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors
buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti.
Atmenat? Be išankstinio skambučio!
Mes  sugalvodavom  žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes
soduose vokdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai
mūsų pilvuose nesudykdavo.
Kiekvienas  nors  kartą  buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet
labai mažai kas papuolė į komandą.
Kai  kurie  mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl
likdavo antriems  metams.  Kontroliniai  ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių,
o pažymiai  teoriškai  apimdavo  5,  o  iš  tikro 3 balus. Per pertraukas
mes liedavom  vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų
poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko.
Praktiškai neturėjome  supratimo  apie  tai,  kad  galima  išsipirkti nuo milicijos
ar išvengti  armijos.  Tais  metais  tėvai  paprastai  stodavo įstatymo
pusėn, galite  sau  įsivaizduoti!?  Ta  karta  davė  daugybę  žmonių,  kurie moka
rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas
tiesiog neegzistavo.  Mes  turėjome  pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės
teisę, atsakomybę,  ir  mes  kažkaip  išmokom tuo visu naudotis. Jei jūs vienas
iš šios  kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir
jaunystė pasibaigė  iki  tol,  kai  valdžia  nupirko  jaunimo  laisvę  už
riedučius, mobilius  telefonus,  žvaigždžių  fabriką  ir klasiškus džiūvėsėlius. Su
jų bendru sutikimu. Jų pačių labui…
Iš  tikro  pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog
mes prie  jų  pripratom  ir kartais nebepastebim.
Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė  priemonė  vyrams  po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą,
kaip automobilio  Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos
viso priekinio  stiklo  pakraštyje,  kailiu  aptrauktas  vairas, pavarų
lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje.
Kelnaičių  guma  –  tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne
tik kelnaites, bet ir pirštinaites!
O  kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo
kaktos –  kiek  daug  žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi! Pyragėlis su uogiene
– argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė!
O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas – „Aš tau dabar perku, bet tai
tau gimtadienio dovana”?!
Arba  ši  stebuklinga  močiutės  frazė  –  „Tik  stiklainius  grąžinkit!”
O šaldytuvą  ZIL  atsimenat,  su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis
banditas!
Trauki  už  rankenos,  byra  stiklainiai.  O, tarp kitko, kas iki šiol
guli šaldytuvų  durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas.
Durelių šone  guli…vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas
vienas, o  eilės  dvi  –  viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra
ir trečia – „aš tik paklausiu!” Kiek  jų  dar  buvo,  tų  pasaulio
stebuklų…
Mažas langelis iš virtuvės į vonią  – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit?
Avalynės šaukštas – arkliukas…
Dantų  milteliai  – valo ir dantis, ir sidabrą… Sysiojantis berniukas
ant tualeto  durų…  Televizorius „Rubin” – imi reples ir bim-bim-bim!
Glaudės su  inkariuku…  atsimenat?  Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote
„Septyni pasaulio stebuklai!” Mes  anksčiau  darėme  tai,  ko  dabar
niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau  –  jei  šiandien  nors  kartą
padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat – tavęs nesuprastų, o gal ir
silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui, gazuoto  vandens  automatus
atsimenat?  Juose  stovėdavo stiklinė – visiem viena.  Šiandien  niekam ir
į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau  juk  visi juk
gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio.  O  juk
vandens  fontanėlis  kartais  neveikdavo…  Vis  tiek gerdavo!  Tarp
kitko,  aplinkui  besisukiojantys  mėlynanosiai  naudojo tą stiklinę savo
gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę.
Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta!
Būdavo  –  namuose  dūmai,  visame  bute  aitrus  kvapas. Lentelė tokia,
su juodomis   linijomis.   Ką   jūs   sau   įsivaizduojat?   Sekta?   Ne, tai
iš-de-gi-ni-mas.  Milijonai  vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga.
„Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga…” Mergaitės,  o  jūs
atsimenat gumytes?  Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo
taisyklių!
O Gorbačiovo portretai be dėmės ant kaktos, atsimenat? Įprasta… O juk
mes atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas dar buvo negras, o be to
nepilnametis!
Daug  buvo  tokių įprastų dalykų – talkos pavasarį, darbas kolūkyje
rudenį, skiestas alus aludėje.

Tai buvo įprastų dalykų neįprasti laikai…


http://mankemonkey.blogas.lt



 

antspaudu-gamyba.lt

Apklausa

Namuose laikote:
 

Svečiai

We have guests online

Registracija



Mus aplankė:


© 2007 - 2012 Jovita - internetinis žurnalas mąstantiems. Sprendimas M&G reklamos gamybos studija