• Wide screen resolution
  • Narrow screen resolution
  • Increase font size
  • Decrease font size
  • Default font size
  • default color
  • red color
Ekologiniu taku palei Talšą link Salduvės Print Email
katedra_sermuksnis.jpg
Talšos ekologinį taką sudaro 23 stotelės. Visas tako ilgis apie 5 km. Keliaudami Talšos ekologiniu taku susipažinsite su išlikusia palyginti natūralia, nepažeista rytinės Talšos ežero pakrantės gamta: galėsite grožėtis nuo kalvelių atsiveriančiu ežero ir jo apylinkių kraštovaizdžiu, Šiaulių miesto panorama, aptikti ir atpažinti kraštui būdingus ne vienos dešimties rūšių augalus ir gyvūnus.

2 STOTELĖplacialapiai_svendrai.jpg
PIETINĖ TALŠOS EŽERO PAKRANTĖ

 

Talšos ežeras dar vadinamas Talkša, Telkša, arba Šiaulių ežeru. Jo plotas 56,2 ha, ilgis 2 km, didžiausias plotis 550 m. Šiaurinėje dalyje Talšos ežeras per nendrėmis apaugusią sąsmauką susisiekia su Ginkūnų ežeru. Beveik visose ežero pakrantėse veša tankūs augalų sąžalynai. Pagal pakrančių augalus galima daug ką pasakyti apie ežero būklę. Jeigu susidaro tankios nendrių, švendrų, meldų juostos, tai reiškia, kad vandenyje gausu augalams reikalingų maisto medžiagų ir toks ežeras vadinamas eutrofiniu. Vandenyje kaupiantis apmirusių augalų liekanoms, į jį patenkant įvairiems teršalams, augalai dar labiau suklesti ir telkinys ima sparčiai užželti. Apie didelį azoto junginių kiekį vandenyje ir dumble liudija ne vien aukštos nendrės, bet ir gausiai vešantys plačialapiai švendrai.  Greta jų, tik truputį arčiau vandens, galima aptikti ir siauralapį švendrą. Šie augalai parodo, kad prieš kelis dešimtmečius Talšos ežere buvę gerokai mažiau dumblo ir azoto junginių, nes jie, kitaipnegu plačialapiai švendrai, yra maisto medžiagų neturtingų ežerųaugalai. Pakrantėse gausiai veša ir vandeninės monažolės. Nuo kitų pakrančių augalų vandenines monažoles nesunku atskirti pagalsuplotus ūglius ir ryškiai žalius, truputį blizgančius lapus. Vandeninių monažolių sėklas lesa paukščiai, o kai kuriuose kraštuose jas valgydavo ir žmonės. Drauge auga vandeninės mėtos, rudeniopraudonais žiedais pražysta pelkinės raudoklės. Vandenyje galimapamatyti taip pat maisto medžiagų turtingus telkinius mėgstančius augalus vandenplūkius, mažąsias plūdenas.

3 STOTELĖ
burbulai.jpg
KULPĖS ŽIOTYS
Pietinėje Šiaulių pusėje, už 5 km nuo miesto centro, pelkių ir durpynų apsuptas tyvuliuoja 10 pagal didumą Lietuvoje Rėkyvos ežeras. Šiaulių miesto viduryje, įduboje, yra 4 ha užimantis Prūdelio tvenkinys, šalia jo telkšo 2 km iš šiaurės į pietus ištįsęs Talšos ežeras (jo plotas 56,2 ha). Tuoj pat į šiaurę nuo Talšos tyvuliuoja Ginkūnų ežeras (jo plotas 16,6 ha). Iš Rėkyvos ežero ištekanti Kulpės upė (jos ilgis 25,8 km) Šiauliuose kelis kilometrus srūva požeminiu tuneliu. Ji sujungia Talšos ir Ginkūnų ežerus, o už Šiaulių įteka į Mūšą. Kulpė yra dešinysis Mūšos intakas. Nuo 1995 m. Rėkyvos, Talšos, Ginkūnų ežeruose, Prūdelio tvenkinyje bei Kulpės ir Vijolės upeliuose vykdomas Šiaulių miesto paviršinių vandens telkinių monitoringas. Daugiausiai žalos Kulpės upeliui ir Talšos ežerui padarė teršalai, patekę iš odų perdirbimo įmonių. Jie susikaupė ežero nuosėdose. Dumble aptinkama sieros vandenilio, dėl to ežero dugnas beveik negyvas. Giliau kaip 6 m žuvys Talšos ežere negyvena. Šiame ežere daugiausiai kuojų, karšių, ešerių, lynų, sidabrinių karosų, pasitaiko lydekų. Ginkūnų ežere žuvų įvairovė mažesnė negu Talšos ežere. Jame vyrauja karšiai ir kuojos, o plėšriųjų žuvų labai mažai.

zemazole_pieva.jpg4 STOTELĖ
ŽEMAŽOLĖ PIEVA

Lietuva yra miškų juostoje, todėl beveik visos pievos, išskyrus susidariusias užliejamose upių salpose, yra žmogaus veiklos sukurtos ir palaikomos ekosistemos. Iš visų pievų didžiausia augalų įvairove išsiskiria vadinamosios žemažolės pievos. Kaip sako pats pavadinimas, jose vyrauja neaukštos (dažniausiai 3040 cm aukščio) žolės. Čia esančioje pievelėje gausu paprastųjų garždenių, apyninių ir geltonžiedžių liucernų. Žinoma, nė viena žemažolė pieva negali apsieiti pievinių miglių, kvapiųjų gardūnyčių, kiškio ašarėlių. Žemažolės pievos gražios ir spalvingos įvairiais metų laikais: pavasarį jose pražysta pieviniai kiškiagrikiai, vėdrynai, vėliau smulkiais mėlynais žiedais pasipuošia paprastosios veronikos, antrojepakrumine_bajore.jpg vasaros pusėje gausiai suveši ir violetinius žiedus išskleidžia pakrūminės bajorės, sugeltonuoja rudeninės snaudalės, baltai pražysta akišveitės. Žemažolės pievos pakraščiuose pasitaiko ir gana aukštų baltažiedžių barkūnų, bet jie tokioms pievoms nebūdingi ir parodo, kad čia buvo suardyta velėna. Jeigu pieva kelerius metus nenušienaujama ir nenuganoma, apmirusios žolių dalys pūva, dirvožemyje kaupiasi maisto medžiagos ir įsigali azotą mėgstantys, pievoms nebūdingi augalai builiai, bitkrėslės. Jeigu ir toliau pieva nešienaujama, aukštieji augalai nustelbia smulkiuosius, pasikeičia visa augalų ir gyvūnų bendrija. Ištisą vasarą natūraliose pievose galima stebėti skraidančius įvairius drugius, kamanes, bites ir kitokius vabzdžius. Jie lanko augalų žiedus, renka nektarą. Natūraliose pievose visada gausu žiedų. Nuo vidurvasario iki vėlyvo rudens jas puošia rausvai violetiniai į graižus susitelkę pakrūminių bajorių žiedai.

 

5 STOTELĖpelkine_vingiorykste.jpg
ŠALTINIUOTA PIEVA

Lietuvoje šaltiniuotų pievų išlikę mažai, o dar išlikusios užima nedidelius lopinėlius kur nors stačiose pašlaitėse, ežerų ar pelkių pakraščiuose. Šaltiniuotose pievose labai dažnai susitinka ir drauge įsikuria įvairių vietų augalai. Vieni iš jų, pavyzdžiui, čia gana gausiai auganti bestiebė usnis, paprastai įsikuria vidutiniškai drėgnose vietose, bet pakenčia ir kiek drėgnesnį dirvožemį. Kitus augalus, tokius kaip pelkinę glindę ar trilapį puplaiškį, dažniau galima pamatyti augant žemapelkėse ar net pelkių liūnuose. Čia gana gausu pelkinių vingiorykščių, raudonųjų žiognagių, pievinių miegalių.

Šaltiniuotose pievose pavasarį vienos iš pirmųjų pražysta pelkinės purienos.

Bestiebės usnys yra būdingi Šiaurės Lietuvos pievų augalai. Nuo visų kitų usnių ją nesunku atskirti pagal pavienius stambius, ant trumpų stiebų išaugusius graižus ir smarkiai garbiniuotus, labai dygius lapus. Pelkinių usnių lapai irgi garbiniuoti, bet jos aukštos, o graižai smulkūs. Gelsvalapė usnis išsiskiria žalsvai gelsvais lapais ir blyškiai gelsvais žiedais. Tose vietose, kur drauge auga gelsvalapės ir bestiebės usnys, pasitaiko jų hibridų.

6 STOTELĖsventagarsve.jpg
PAEŽERĖS UŽLIEJAMA PIEVA
Užliejamos pievos nuo žmogaus veiklos yra mažiausiai priklausomos, nes čia viską reguliuoja vanduo: pavasarinių ir rudeninių potvynių metu jis atneša iš išneša maisto medžiagas, ledai pašalina augalų liekanas ir nugremžia jaunus krūmus bei medelius. Dėl nuolatinių vandens lygio pokyčių dirvožemis čia gerokai suspaustas, todėl įsikuria tik prie tokių sąlygų prisitaikę augalai. Paplūdimio zonoje klesti patys atspariausi augalai baltosios smilgos, plokštieji viksveniai, ganykliniai duoniai. Nuolat mindomose vietose įsikūrę takams ir lauko keliukams būdingi augalai vienametės miglės, paprastosios takažolės, plačialapiai gysločiai, žąsinės sidabražolės.

Arčiau vandens, susidarę nendrinių dryžučių sąžalynai. Šie augalai itin atsparūs ilgalaikiams potvyniams. Tarp jų pasitaiko vandeninių monažolių, nuodingųjų nuokanų. Pakrantėje galima pamatyti salierinių šeimos augalą vaistinę šventagaršvę. Tai stambus, 1,5 m ar net aukštesnis augalas su vandenine_meta.jpgrutuliškais žiedynais sudėtiniais skėčiais. Neaišku, ar šventagaršvės čia įsikūrusios savaime, ar sulaukėjusios iš sodų, nes jos kartais auginamos kaip vaistiniai ir prieskoniniai. Atvirose, šlapiose priekrantės vietose auga triskiaučiai lakišiai. Tai puikus augalų prisitaikymo, kad gyvūnai išplatintų jų sėklas, pavyzdys. Vaisių viršūnėje yra standūs šereliai, kurie lengvai prikimba prie gyvūnų kailio arba žmogaus drabužių ir nunešami į kitą vietą. Triskiaučiai lakišiai yra vaistingi augalai.

Vandens telkinių pakrantėse ir kitokiose užliejamose vietose auga vandeninės mėtos. Iš jų lapų ir ūglių galima išsivirti gaivios mėtų arbatos.

Nuodingoji nuokana salierinių šeimos augalas. Kaip sako jos pavadinimas, augalas labai nuodingas. Itin daug nuodingųjų medžiagų susikaupia savituose, skersinėmis pertvaromis suskirstytuose šakniastiebiuose. Nuokanos geriau net neliesti!

7 STOTELĖ
BUVEINĖS
berzynas.jpg
Buveinėmis vadinami gamtiniai kompleksai su vienodomis arba labai panašiomis ekologinėmis sąlygomis, kuriuose prieglobstį randa tam tikrų rūšių organizmai. Visą mus supančią aplinką galima suklasifikuoti ir pavadinti tam tikromis buveinėmis, tačiau dažniausiai galvojame apie natūralias buveines. Europos Sąjungos priimta ir Lietuvoje įgyvendinama gamtos buveinių, laukinės augmenijos bei gyvūnijos direktyva įpareigoja mus saugoti natūralias, itin vertingas buveines. Joms išsaugoti steigiamos specialiosios saugomos teritorijos, sudarysiančios vadinamąjį NATURA 2000 tinklą. Lietuvoje išskirtos 52 tipų saugotinos europinės svarbos buveinės. Iš europinės svarbos buveinių galima paminėti tokias kaip natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių ir aštrių bendrijomis, rūšių turtingi briedgaurynai, eutrofiniai aukštieji žolynai, šienaujamos mezofitų pievos, tarpinės pelkės ir liūnai, nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės, plačialapių ir mišrūs miškai. Visų paminėtų tipų buveinių nedidelių fragmentų galima pamatyti keliaujant Talšos ekologiniu taku. Miesto kaimynystėje esančios buveinės užima nedidelius plotelius, jos dažniausiai pakeistos žmogaus veiklos ir negali būti paskelbtos specialiosiomis saugomomis teritorijomis.

Nedidelius pievų lopinėlius reikėtų nušienauti, šieną sugrėbti ir išvežti. Taip būtų išsaugotos šienaujamų mezofitų pievų buveinės, tuo pačiu joms būdingi augalai ir gyvūnai.

8. TIKRAM GAMTININKUI
Talkšos ežero pakrantėmis driekiasi nendrynų juosta. Jeigu taku prasibrausite per nendryną, prieš akis atsivers ežero panorama ir galėsite stebėti vandens paukščius.

9. SMULKIEJI EŽERO GYVENTOJAI
Jeigu kantriai pasėdėsite prie kranto, vandens ir pakrantės augalų priedangoje pamatysite daugybę visokių ežero gyventojų. Jeigu pasiseks, išvysite iš vandens išnyrantį arba jo paviršiumi bėginėjanti stambų vorą – sidabrišką. Jis ne tik bėgioja vandeniu, bet ir puikiai nardo.

10 STOTELĖsermuksniai.jpg
KRŪMŲ KARALYSTĖ

Daugelyje Talšos ežero pakrantės vietų veši įvairūs krūmai ir jų bendrijos. Krūmų sudaromos bendrijos yra viena iš pereinamųjų augalijos raidos sukcesijos stadijų. Kada nors dabar vešančių krūmynų vietoje susidarys lapuočių, mišrus ar spygliuočių miškas. Drėgnokame ir derlingame dirvožemyje įsikūrusios paprastosios ievos. Drauge su ievomis auga paprastieji šaltekšniai. Šaltekšniai labai vertingi vaistiniai augalai. Didžiausią paklausą turi jų žievė, tačiau gydymo tikslams ji tinkama naudoti tik metus pastovėjusi. Per tiek laiko suskyla nuodingi glikozidai. Dar įdomesnis ir šiaurinėje Lietuvos dalyje gana retas pamiškių bei saulėtų šlaitų krūmas paprastasis raugerškis. Jo šakos apaugusios šakotais dygliaisrakiais. Tai labai pakitę prielapiai. Raugerškių uogos valgomos, maloniai rūgštaus skonio. Jeigu nenulesa paukščiai, raugerškio uogų galima rasti ir žiemą. Tada jos skaniausios.raugerskis.jpeg

Pavasarį baltai žydinčios paprastosios ievos rudeniop sunokina juodus blizgančius, aitraus skonio kaulavaisius.

Neprinokusios šaltekšnių uogos būna rausvos arba raudonos, o visai sunokusios juodos ir blizgančios.

Gegužės mėnesį paprastai raugerškis pražįsta skaisčiai geltonais žiedais, o ruenį pasipuošiaraudonų uogų kekėmis.

Nuo pavasario iki rudens puošniai atrodo paprastasis sausmedis. Taip jis vadinamas todėl, kad pilkšvai rusvos šakelėsvisada atrodo lyg sudžiūvusios, lengvai lūžta. Pavasarį sausmedis pasipuošia gelsvais žiedais, o nuo vasaros vidurio akį traukia ryškiai raudonos uogos. Jos nevalgomos, truputį nuodingos.

11 STOTELĖ
VARLIAGYVIAI
pilkoji_rupuze.jpg
Talšos ežere ir Talšos bei Salduvės parkuose aptikti 6 rūšių varliagyviai. Nežinia kodėl, bet daugeliui žmonių varlės ir rupūžės yra ne itin patrauklūs padarai. Nepaisant to, gamtoje varliagyviai atlieka labai svarbų vaidmenį. Uodeguotuosius varliagyvius dažniausiai kūdrose gyvenančius paprastuosius tritonus daug kas palaiko driežais. Visą vasarą tritonai praleidžia vandenyje, o rudeniop išsiropščia ir eina ieškoti žiemoti tinkamos vietos akmenų krūvos, rūsio ar kitokios slėptuvės.

Drėgnose pievose, vandens telkinių pakrantėse dažniausiai aptinkamos pievinės (jos kartais dar vadinamos rusvosiomis) ir smailiasnukės varlės. Smailiasnukę varlę nuo pievinės atskirti lengviausia pagal snukio galą. Pievinės jis palyginti bukas ir platus, o smailiasnukės nusmailėjęs.zalioji_rupuze.jpg

Ežero pakraščiuose, grioviuose ir upeliuose, kūdrose galima pastebėti mažųjų kūdrinių varlių. Jų oda rusvai žalia, su įvairiaus pločio ir atspalvių šviesiai žaliais dryžiais. Šios varlės beveik visą laiką praleidžia vandenyje arba prie pat kranto. Paprastosios rupūžės į vandens telkinius susirenka tik neršti, o visą vasarą praleidžia sausesnėse vietose pievose, daržuose, pamiškėse. Nuo paprastosios rupūžės aiškiai skiriasi tamsiai žaliomis dėmėmis išmargintos žaliosios rupūžės, kurių irgi galėtų būti Talšos arba Salduvės parkuose. Varlės ir rupūžės vasarą po lietaus atvėsus orui dažnai išropoja ant gatvių ir asfaltuotų kelių pasišildyti ir dėl to labai daug šių gyvūnų žūva po automobilių ratais.

12 STOTELĖ
NENDRYNŲ PAUKŠČIAI
didysis_baublys.jpg
Tarp Talšos ir Ginkūnų ežerų, abipus juos jungiančios Kulpės plyti vešlūs nendrynai. Mažesnių nendrynų plotų aplink Talšos ežerą pasitaiko daugelyje vietų. Tai tikras paukščių rojus. Nendrynuose gyvena reti ir paslaptingi paukščiai didieji baubliai. Jie didumo sulig krankliu. Plunksnų raštas puikiai dera prie aplinkos, todėl nendryne sunkiai pastebimas. Peri tik žmonių nelankomuose ramiuose nendrynuose, lizdus krauna ant kupstų arba plūduriuojančių kinių. Gan dideli nendrynai tarp Talšos ir Ginkūnų ežerų teikia prieglobstį ir stambiems plėšriems paukščiams nendrinėms lingėms. Talšos ir Ginkūnų ežerų pakrančių nendrynuose paprastai peri ir jauniklius išaugina dvi nendrinių lingių poros. Perintys plėšrieji paukščiai parodo ekosistemos visavertiškumą. Ežero pakrantėse gyvena bene dažniausios Lietuvoje ežerinės nendrinukės. Tankiuose krūmuose netoli vandens įsikuria ir karklinės nendrinukės. Dieną su pertraukomis, o naktimis beveik ištisai nendrynuose ir krūmynuose gieda margieji žiogeliai, girdisi upinių žiogelių balsai. Nendrynuose gyvena didžiosios ir mažosios krakšlės.

Baubimą primenantis didžiojo baublio balsas vasaros vakarais po apylinkes sklinda keletą kilometrų. Didysis baublys įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
katedros_siluetas.jpg
Margojo žiogelio giesmė labai primena žaliojo žiogo svirpimą.

13 STOTELĖ
PUSIAUKELĖ

Čia, ties šiaurrytiniu Talšos ežero galu ir šiauriniame Talšos parko pakraštyje yra ekologinio tako pusiaukelė. Nuo pakilumos atsiveria puikūs vaizdai į ežero pusę ir Šiaulių panorama: matosi Šv. Petro ir Povilo katedros siluetas, Kalniuko rajono pakraštys, vešliais medžiais apaugusios senosios miesto kapinės.
Iš šios vietos gerai matosi Talšos ir Ginkūnų ežerus jungiančios protakos pakrančių nendrynai. Planuojama Talšos ežerą katedra_miestas.jpgpritaikyti sportui, jį praplėsti ir sujungti su Ginkūnųežeru. Jeigu taip nutiktų, būtųsunaikintas vandens ir pakrančių paukščių rojus vešlūs nendrynai. Be to, niekas negali pasakyti, kokie procesai prasidėtų pertvarkytame ežere. Kitoje pusėje atsiveria Ginkūnų gyvenvietės panorama. Tie, kurie nutarė baigti kelionę Talšos ekologiniu taku čia, patartume eiti į Ginkūnų gyvenvietę (apie 1 km), iš kurios į Šiaulius važinėja visuomeninis transportas. Ištvermingesniems siūlome kelionę tęsti. Jumsreikia apie 300 m paeiti Svajonių gatve, pasukti į dešinę, į ąžuolyną. Ten rasite kitą ekologinio tako stotelę.

14 STOTELĖgiliukai.jpg
ĄŽUOLYNAS

Daugybė pasakų, padavimų ir legendų apie juos sukurta. Ąžuolyne gražu visais metų laikais. Žiemą apsnigti medžių kamienai ir įmantriai išsirangiusios šakos primena grafikos kūrinį. Ankstyvą pavasarį, kol medžiai dar be lapų, ima skleistis pirmieji augalų žiedai. Mėlynai pražysta triskiautės žibuoklės, paskui prasideda baltažiedžių plukių, dar vėliau krūmokšninių žliūgių klestėjimo metas. Nuo pavasario iki vasaros pradžios, kol visiškai sulapoja ąžuolai, miškas keičiasi beveik kiekvieną dieną. Visi pavasariniai augalai skuba žydėti, kol saulės šviesos jiems neužstojo vešlūs medžių lapai. Ąžuolai naudingi ne tik kaip tvirtą, vertingą medieną išauginantys medžiai. Jų žievė ligi šiol naudojama vaistams, ja dažomi audiniai. Rudenį sunokstančias giles mėgsta smulkūs ir stambūs miškų gyventojai pelės, pelėnai, miegapelės,pluke.jpg šernai, kėkštai. Ąžuolynai dažnai būna keturių ar net penkių ardų: medžiai sudaro vieną arba du ardus, žemiau jų vešlūs krūmų ir žolių ardai, bet samanų negausu.

Įsibėgėjus pavasariui, lapuočių miškuose sužydi baltažiedės plukės.

Ąžuolų giles kėkštai išslapsto miško paklotėje, tikėdamiesi jas sulesti žiemą. Daugumos gilių kėkštai nesuranda ir pavasarį jos sudygsta.

15 STOTELĖ
PIEVŲ DRUGIAI
dilgelinukas.jpg
Talšos ežero pakrantėse bei Talšos ir Salduvės parkuose ligi šiol aptikta 150 rūšių drugių. Dieną skraidantys, spalvingi drugiai sudaro tik nedidelę šiose vietose gyvenančių drugių dalį. Gerokai daugiau nedidukų, kuklių naktinių drugių. Iš retesnių naktinių drugių galima paminėti taškuotąjį pievinuką, rudąjį stiebinuką, nendrinį medgręžį. Šiauliuose yra toliausiai į šiaurę nutolusi slėptinuko populiacija Lietuvoje. Nors drugių specialistams smulkieji ir naktiniai drugiai labai įdomūs, daugeliui gerokai maloniau stebėti stambius ir spalvingus dieninius drugius: spunges, dilgėlinukus, citrinukus, melsvius, karpytūnes, baltukus. Daugelis drugių labai susiję su augalais, nes jų vikšrai prisitaikę misti tik vienos arba kelių rūšių augalų lapus arba kitas dalis. Žinoma, drugiai bei kiti vabzdžiai svarbūs ir augalams. Žydinčius pievų, miškų, pelkių ir dirvonų augalus lanko bitės, kamanės, žiedmusės, ūsuočiai, dieniniai ir naktiniai drugiai. Rinkdami nektarą, kuriuo dažniausiai minta suaugę vabzdžiai, apdulkina augalų žiedus.

Talšos ežero pakrantėse aptiktas taškuotasis pievinukas. Šios rūšies drugiai dažnesni Lietuvos pietryčių rajonuose.

Rudasis stiebinukas nendrynuose gyvenantis, Lietuvoje retas drugys.

Dieniniai drugiai dažniausiai būna ryškių spalvų, todėl juos lengvai pastebi grobuonys. Kad apsisaugotų nuo paukščių, drugiai imasi įvairių gudrybių. Pavyzdžiui, ant spungės sparnų esančios dėmės primena plėšrūno akis, kurių vabzdžialesys paukštis išsigąsta.

16 STOTELĖgulbiukai.jpg
PARKO PAUKŠČIAI

Talšos parkas daug įvairių medžių ir krūmų, miško laukymų ir pievelių. Tokios buveinės labai tinka įvairiems miškų paukščiams gyventi: yra vietus lizdams sukti ir nestinga lesalo. Parke peri trijų rūšių strazdai: juodieji, smilginiai ir giesmininkai. Inkiluose, senų medžių drevėse ar kitokiose slėptuvėse lizdus suka paprastosios raudonuodegės. Parke galima pamatyti keturių rūšių rudąsias, sodines, juodgalves ir pilkąsias devynbalses, pasiklausyti jų giesmių. Didesniuose lapuočių guotuose įsikuria tošinukės. Čia lengva išgirsti dagilių balsus, pamatyti kikilius, čivylius ir žaliukes. Jeigu pasidairysite įdėmiau, gal pamatysite ir sviliką. Stambiu snapu šie paukščiai lengvai išgliaudo net vyšnių kauliukus. Be jau minėtų sunkiau pastebimų ir daugeliui nepažįstamų paukščių, Talšos ir Salduvės parkuose galima pamatyti įprastų ir gerai žinomų sparnuočių: zylių, kielių, varnėnų, žvirblių, kartais iš miškų atskrenda kėkštai. Nepamirškite, kad norėdami stebėti paukščius, privalote būti kantrūs ir jokiu būdu netriukšmauti.

17 STOTELĖpocuge.jpg
TALŠOS IR SALDUVĖS PARKAI

Dabar jūs esate ties dviejų parkų riba. Aleksandrijos gatvė skiria šiaurinėje pusėje esantį Talšos parką nuo Salduvės parko. Talšos parkas (jo plotas 119 ha) įkurtas 19501960 m. Parke vienos rūšies medžiai ąžuolai, klevai, beržai, tuopos, pocūgės, gluosniai, eglės, pušys, maumedžiai, liepos, kėniai ir kiti susodinti atskiromis grupelėmis. Prie rytinio parko pakraščio glaudžiasi gatvinis Žuvininkų kaimas. Salduvės parkas užima 83 ha plotą. XX a. viduryje nemaži šio parko sklypai buvo apsodinti vienos rūšies vietiniais medžiais paprastosiomis pušimis, paprastosiomis eglėmis, karpotaisiais beržais, paprastaisiais klevais, paprastaisiais ąžuolais arba paprastaisiais uosiais. Nedideliais ploteliais kastonai.jpgarba grupėmis pasodinti svetimžemiai medžiai: raudonieji ąžuolai, didžialapės liepos, paprastieji kaštonai, sidabriniai klevai ir kt. Rytinėje parko dalyje stūkso garsus Salduvės piliakalnis, ant kurio stovėjusi medinė pilis, sunaikinta per kovas su kalavijuočiais. Salduvės parko pietiniame pakraštyje yra medinė skulptūra 1236 m. lietuvių pergalei prieš kalavijuočius Saulės mūšyje atminti. Parko pietvakariniame pakraštyje įsikūrusi Jaunųjų gamtininkų stotis. Labai svarbu, kad, rūpinantis žmonių poilsio ir pramogų organizavimu, būtų atsižvelgta ir į laukinės gamtos poreikius.

Dabar jūs esate ties dviejų parkų riba. Aleksandrijos gatvė skiria šiaurinėje pusėje esantį Talšos parką nuo Salduvės parko. Talšos parkas (jo plotas 119 ha) įkurtas 1950 1960 m. Parke vienos rūšies medžiai ąžuolai, klevai, beržai, tuopos, pocūgės, gluosniai, eglės, pušys, maumedžiai, liepos, kėniai ir kiti susodinti atskiromis grupelėmis. Prie rytinio parko pakraščio glaudžiasi gatvinis Žuvininkų kaimas. Salduvės parkas užima 83 ha plotą. XX a. viduryje nemaži šio parko sklypai buvo apsodinti vienos rūšies vietiniais medžiais paprastosiomis pušimis, paprastosiomis eglėmis, karpotaisiais beržais, paprastaisiais klevais, paprastaisiais ąžuolais arba paprastaisiais uosiais. Nedideliais ploteliais arba grupėmis pasodinti svetimžemiai medžiai: raudonieji ąžuolai, didžialapės liepos, paprastieji kaštonai, sidabriniai klevai ir kt. Rytinėje parko dalyje stūkso garsus Salduvės piliakalnis, ant kurio stovėjusi medinė pilis, sunaikinta per kovas su kalavijuočiais. Salduvės parko pietiniame pakraštyje yra medinė skulptūra 1236 m. lietuvių pergalei prieš kalavijuočius Saulės mūšyje atminti. Parko pietvakariniame pakraštyje įsikūrusi Jaunųjų gamtininkų stotis. Labai svarbu, kad, rūpinantis žmonių poilsio ir pramogų organizavimu, būtų atsižvelgta ir į laukinės gamtos poreikius. Kėnius nuo kitų spygliuočių lengva atskirti pagal aukštyn lyg žvakės nukreiptus kankorėžius. Jeigu medis be kankorėžių, reikia atidžiai apžiūrėti spyglius. Kėnių spyglio viršūnė iškirpta.

Iš pirmo žvilgsnio melsvoji pocūgė labai panaši į eglę, bet jas nesunku atskirti pagal kankorėžius. Pocūgių kankorėžiai su ilgais kyšančiais dengiamaisiais žvyneliais.

Kėnius nuo kitų spygliuočių lengva atskirti pagal aukštyn lyg žvakės nukreiptus kankorėžius. Jeigu medis be kankorėžių, reikia atidžiai apžiūrėti spyglius. Kėnių spyglio viršūnė iškirpta.

Paprastieji kaštonai puošniausi pavasarį, kai žydi, o vaikai jais labiausiai džiaugiasi rudenį, kai krinta stambios jų sėklos kaštonai.

18 STOTELĖ
ŽEMAPELKĖ
seivamedis.jpg
Lietuvos pelkės skirstomos į tris grupes: aukštapelkes, tarpines pelkes ir žemapelkes. Žemapelkės nuo kitų tipų pelkių skiriasi tuo, kad jose vyrauja viksvos ir žaliosios samanos, o tarpinėse pelkėse ir aukštapelkėse svarbiausią vietą užima kiminai. Šioje žemapelkėje vyrauja aukštosios viksvos, sudarančios stambius, apie 0,5 m ar net aukštesnius kupstus. Pavasarį, o jeigu vasara lietinga ištisus metus tarp kupstų telkšo vanduo. Viksvinės žemapelkės didele rūšių įvairove nepasižymi. Be aukštųjų viksvų čia dar pasitaiko snapuotųjų, paprastųjų, pailgųjų, žilųjų viksvų. Tarp kupstų telkšančiame vandenyje auga puokštinės šilingės, trilapiai puplaiškiai, o ant kupstų įsikuria paprastosios šilingės. Po visą pelkė padrikai pasklidusios auga pelkinės usnys. Jų lapai ir stiebai gausiai dygliuoti, tačiau dygliai yra palyginti švelnūs. Žemapelkės pakraščiuose galima aptikti nedidelėmis grupelėmis augančius pelkinius skiautalūpius, retai pasitaiko pavienių baltijinių gegūnių. Tai gegužraibinių šeimos augalai. Baltijinė gegūnė, nors viena iš dažniausių gegūnių Lietuvoje, įrašyta į Raudonąją knygą.

Aukštųjų viksvų kupstai labiausiai išryškėja pavasarį, kol dar neišaugę lapai o tarp kupstų telkšo vanduo.

Einant kitos stotelės link, palei taką auga juodauogiai šeivamedžiai. Šis krūmas ne itin malonaus kvapo, tačiau jo žiedų, lapų arba vaisių nuoviras gydo įvairius negalavimus.

19 STOTELĖ
ŽVYRYNO AUGALAI
aitrieji_silokai.jpg
Kadaise šioje vietoje buvusį žvyro karjerą dabar primena savita čia susidariusi augalų ir gyvūnų visuma. Gamtoje niekas nedingsta be pėdsako ir bent kiek įdėmiau apsižvalgius galima atsekti netgi ir labai seną gamtos istoriją. Kadaise į Lietuvą atslinkę ledynai atstūmė ir žvyrą. Lyg didžiulis pylimas tas moreninis kalvagūbris driekiasi Šiaulių, Radviliškio, Šeduvos žeme. Žvyrynuose ir kitose sausringose vietovėse susidaro savitos sąlygos, prie kurių prisitaiko ypatingos augalų rūšys. Tokie augalai vadinami kserofitais. Vienas iš tokių kserofitų yra paprastoji karlina. Jos lapai stori, viršutinė pusė blizganti, odiška, o apatinė apaugusi tankiais plaukeliais, kad išgarintų kuo mažiau vandens. Karlinos graižai, kaip ir lapai gausiai dygliuoti taip augalas apsisaugo nuo žolėdžių. Karjerai yra labai patogi vieta stebėti, kaip įsikuria ir plinta atvirų vietų augalai smiltyniniai lendrūnai, siauralapiai gauromečiai, kaip vyksta sukcesija. Ilgainiui atviros aikštelės užžels medžiais ir susidarys miškas.
Aitrieji šilokai būdingi smėlynų ir kitų sausų vietų augalai. Storus, mėsingus lapus ir stiebus, kuriuose susikaupia vandens atsargos, turintys augalai vadinami sukulentais.

Dirviniai dobilai būdingi smėlynų, žvyrynų, dirvonų ar šiaip suardytų smėlio dirvožemių augalai.karlina.jpg

Siauralapis gaurometis įsikuria pamiškėse, kirtavietėse, šlaituose ir kitose atvirose vietose.

Paprastoji karlina nėra būdingas Šiaulių krašto augalas, nes čia palyginti nedaug sausų, smėlėtų vietų.

Smiltyniniai lendrūnai karjeruose ir smėlynuose įsikuria vieni iš pirmųjų ir netrukus sudaro vešlius sąžalynus.

20 STOTELĖ
ŽINDUOLIAI IR ROPLIAI
vikrusis_driezas.jpg
Talšos ežero pakrantėse, Talšos ir Salduvės parkuose gyvena arba į juos užklysta 20 rūšių žinduoliai, pasitaiko 1 rūšies roplių. Šioje stotelėje saulėtomis vasaros dienomis galima pamatyti vikriųjų driežų. Jie labai mėgsta atvirus, gerai saulės įkaitinamus plotelius, kurių gausu žvyrynuose. Daugiausiai čia aptinkama smulkiųjų žinduolių graužikų: naminių, dirvinių ir geltonkaklių pelių bei rudųjų, paprastųjų ir pievinių pelėnų. Parke kartais galima pamatyti paprastąją voverę. Paežerėse, krūmynuose, pievose gyvena smulkūs vabzdžiaėdžiai žinduoliai paprastieji kirstukai. Eidami ekologiniu taku tikriausiai matėte kurmiarausių, tačiau gyvą kurmį retai kam tenka pamatyti. Parke taip pat gyvena baltakrūčiai ežiai. Vasaros vakarais iš slėptuvių išskrenda ir atvirose vietose skraidydami vabzdžius gaudo vieninteliai tikrai skraidyti mokantys žinduoliai šikšnosparniai. Vandeniniai pelėausiai dažniausiai medžioja virš vandens, o vėlyvieji ir šiauriniai šikšniai nevengia ir gyvenamų vietovių, skraido apie gatvių žibintus, prie kurių naktimis skraido debesys naktinių drugių. Nežinia, ar parke gyvena, ar tik kartais į jį iš kitur užklysta plėšrieji žinduoliai juodieji šeškai. Talšos ežere stebėtos retos, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos ir visoje Europoje saugomos ūdros. Stirnos Talšos ir Salduvės parkuose nuolat negyvena. Jos užsuka keliaudamos iš vieno miško į kitą arba ieškodamos vešlių ganyklų.
Voverės yra labai patrauklūs ir mieli gyvūnai. Miškuose jos būna itin atsargios, o apsigyvenusios parkuose pripranta prie žmonių, ėdesį pasiima tiesiog iš rankų.

Vikrieji driežai, kaip ir visi kiti ropliai, yra šaltakraujai gyvūnai. Vėsiu oru jie tampa lėti ir nerangūs.
Kurmiai yra tikri požemių gyventojai. Jų akys tokios mažos, kad tarp tankaus kailio vos įmanoma surasti. Kurmio priekinių kojų letenos stiprios, pritaikytos rausti žemę. Jie minta dirvožemio bestuburiais.

21 STOTELĖklevo_lapas.jpg
KLEVŲ ĮVAIROVĖ

Visame pasaulyje priskaičiuojama per 150 rūšių klevų. Dauguma jų paplitę Šiaurės Amerikoje ir Rytų Azijoje. Paprastasis klevas Lietuvoje auga savaime, o dar keliolikos rūšių klevai introdukuoti, auginami parkuose, miestų želdynuose, prie sodybų. Salduvės parke pasodinti keturių rūšių klevai: paprastasis, trakinis, sidabrinis ir platanlapis, nors pakraščiuose kai kur savaime įsikūręs sparčiai plintantis ir itin agresyvus uosialapis klevas. Uosialapį klevą nuo kitų atskirti visai nesunku jo lapai iš tikrųjų labai primena uosio lapus sudėtiniai, sudaryti iš kelių lapelių. Ir žiedai jo neišvaizdūs, apdulkinami vėjo, dėl to uosialapis klevas žydi prieš lapams skleidžiantis.

Kitų rūšių klevus irgi atskirti nesunku. Paprastąjį klevą, tikriausiai, pažįsta daugelis žmonių. Iš pirmo žvilgsnio nedaug nuo jo skiriasi platanlapis, tačiau jo lapai standesni, truputį odiški, lapų skiautės gana trumpos ir ne tokios smailios. Platanlapis klevas ūgiu beveik nenusileidžia paprastajam, o štai trakinis klevas gerokai žemesnis. Lietuvoje jis dažniausiai auga nedideliu krūmu arba laibu medžiu. Lapai jo storoki, penkiaskiaučiai, skiaučių viršūnės bukos arba beveik bukos. Nuo visų klevų lengviausiai ir iš tolo galiam atskirti sidabrinį klevą. Apatinė lapų pusė beveik balta, viršutinė sidabriško atspalvio, skiautės gilios ir ilgos. Būtina pasakyti, kad ne visi introdukuoti, parkuose auginami svetimžemiai medžiai yra naudingi. Žinoma, daugelis jų puošia gatves, parkus, sodybas, tačiau kai kurie, tokie kaip uosialapis klevas, sulaukėja ir ima plisti savaime, keisdami ne tik natūralias buveines, bet ir ištisą kraštovaizdį.

Iš Šiaurės Amerikos kilęs uosialapis klevas Lietuvoje sparčiai plinta miestuose ir upių pakrantėse.

22 STOTELĖ
SALDUVĖS PILIAKALNIS

Salduvės piliakalnis ir jo apylinkės apipintos daugybe padavimų. Viename minima kalne degusi šventa ugnis, būdavę aukojami naminiai gyvuliai, javai ir net žmonės. Kitas mena kalne gyvenusius milžinus, karalaitį. Dar kitas padavimas pasakoja kadaise čia stovėjusią bažnyčią. Sakoma, kad į Salduvės kalną vedęs ir vienas požemių iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Šis piliakalnis yra archeologijos paminklas, literatūroje minimas nuo XIX a. vidurio, kai buvo pažymėtas ir aprašytas svarbiausiuose archeologiniuose leidiniuose ir žemėlapiuose. Iš atsitiktinių radinių buvo spėjama, kad ant kalno IXXIII a. stovėjusi medinė pilis. Buvęs ir pylimas. Pilį ir kalną supusios pelkės. Tvirtinama, kad rastos ir kūlgrindos liekanos. Iki 1935 m. Salduvės kalnas ir aplink buvę laukai buvo Žuvininkų kaimo nuosavybė. Tvarkant kaimo žemę nutarta piliakalnį ir papėdes išdalyti sklypais, kuriuos ūkininkai būtų galėję naudoti smėliui ir žvyrui kasti. Tačiau sunerimo Šiaulių miesto valdyba, kuri ir nupirko iš Žuvinikų kaimo ūkininkų 20 ha žemės plotą. Į šią teritoriją pateko piliakalnis ir jo aplinka. Ta vietovė buvo paversta miesto parku ir būtent šis sprendimas išgelbėjo piliakalnį nuo visiško sunaikinimo. Jeigu dar turite jėgų, siūlome užkopti į 1014 m aukščio Salduvės piliakalnį. Nuo jo atsiveria gražus kraštovaizdis miškai ir laukai, Salduvės Malavėnų tvenkinys, suformuotas iškasto durpyno plote. Matyti Zoknių oro uosto skrydžių valdymo bokštas. Tiesa, kasmet vis aukščiau besistiebiantys parko medžiai pamažu užstoja panoramą. Nuo piliakalnio vaizdingas takas veda į pietus, Aleksandrijos link.

ALEKSANDRIJA

Aleksandrija dabar yra Šiaulių miesto dalis, tačiau išlaikiusi visus kaimo gyvenimo ir struktūros ypatumus. Istorijos šaltiniuose rašoma, kad lietuviškos spaudos draudimo laikais buvusiame Aleksandrijos dvare rinkdavosi lietuviai inteligentai, rengdavo gegužines. Garsiosios XIX a. pabaigos Šiaulių gegužinės, lietuvių inteligentijos susibūrimai, sprendė aktualias to meto tautinio sąjūdžio problemas. Kartu juose buvo koncertuojama ir vaidinama, ir taip vystėsi lietuviško teatro užuomazgos. Čia vykdavę studentų ir inteligentijos suvažiavimai, kurių metu buvo aptariami ir lietuviškos spaudos reikalai. Praeities atgarsių dar ir dabar gausu Aleksandrijoje. 1934 m., minint Šiaulių gegužinių keturiasdešimtmetį, buvo atidengtas paminklinis akmuo su užrašu Labora. Ligi šiol Aleksandrijoje tarp tankių medžių skendi sodybos, kurias juosia čias tvoras slepia erškėčių ir kitų krūmų gyvatvorės. Pasidairius po kaimą galima pamatyti seniausiai Lietuvoje auginamų darželių augalų rusvųjų viendienių, plunksnalapių rudbekijų, yra ir seniai auginamų, neretai sulaukėjančių krūmų baltauogių meškyčių, guobalapių lanksvų, šermukšnialapių lanksvūnių.

23 STOTELĖpazinimo_dziaugsmas.jpg
PAŽINIMO DŽIAUGSMAS

Tie, kurie kelionę Talšos ekologiniu taku pradėjo prie Saulės laikrodžio aikštės, sveikiname sėkmingai pasiekus paskutinę stotelę - pabuvote gamtoje, galbūt, bent trumpam pamiršote kasdienius rūpesčius. Kitiems, kurie kelionę Talšos ekologiniu taku nutarėte pradėti čia, linkime patirti pažinimo džiaugsmą. Viliamės, kad jums kelionė buvo įdomi ir dar ne kartą atvyksite pasivaikščioti šiuo taku. Juk kiekvieną dieną galima pamatyti šį tą nauja: pražydusį naują žiedą, sunokusį vaisių, skrendantį nematytą drugį ar paukštį, tarp žolių ropojantį vabalą... Gamtoje viskas nepaliaujamai keičiasi nuo ryto lig vakaro ir nuo vakaro ligi aušros, nuo ankstyvo pavasario iki paskutinių žiemos atodūsių.
Laukiame jūsų apsilankant dar kartą!

Pagal Šiaulių miesto savivaldybės užsakymą parengė ir išleido (1000 vnt. tiražu) Botanikos instituto leidykla, Botanikos institutas. 2004 01 05


ekologiniu_taku.jpg

 

Apklausa

Namuose laikote:
 

Svečiai

We have guests online

Registracija



Mus aplankė:


© 2007 - 2012 Jovita - internetinis žurnalas mąstantiems. Sprendimas M&G reklamos gamybos studija